Labas, užeik. Neišsigąsk. Aš nesiteisinsiu dėl to, kad į svečius užsuki pačiu netinkamiausiu laiku. Kaip visada. Lyg uoslę tokią turėtum.
Pataikei tiesiai į tvarkymosi įkarštį. Ką tvarkau? Bandau apsikuopti savo viduje. Ne kartą apžiūrinėjai visokias vidines lentynėles. Aha, tas pačias, kuriose po dulkių sluoksniu sukrauti visokie skausmingi ir nemalonūs prisiminimai. Niekam netrukdo, kol dulkių nesudrumsčia. Šiandien nusprendžiau, kad visgi reikia pokyčių. Dulkes nusiurbsime, atsiminimus peržiūrėsime. Kas naudingo ir pamokančio atsirinksime, kas nereikalinga, tiesiai į šiukšledėžę. Imkis nuo ano galo. Nesimuistyk, negi tikėjaisi arbatėlės svečiuose? Aš niekada nesielgiu, taip kaip tu tikiesi.
Šis puodelis, kurį laikai rankose… Kam man jis? Tik prisiminimas apie nemielus studijų metus. Laikau jį tik dėl paveikslėlio. Primena gerus žmones tame etape… Mesk. Kam tos graudžios istorijos. Šiame albume kiaulystės, kurias krėtė “draugai”. Iš to ir taip jau pasimokyta, neverta nuolat vartyt… Mesk…
Atsargiai, nesumindyk. Tie nykštukai visai įsišėlo. Bailiukas su Tingučiu nuolat skriaudžia Spygliuką. Reikia juos uždaryt į narvelį. Gal ir nehumaniška. Nesiginčysiu, bet su savo nykštukais aš darau ką noriu. Labai jau pastaruoju metu įsišėlo Kandutis. Graužtukas su Bambekliuku, apskritai lyderiauja. Reiks jiems duot po obuolį, lai kramto jį, o ne kitus.
Jausmų labirinte irgi netvarka kaip reta. Pameni kai klaidžiojai po jį? Dabar jis dar sunkau įveikiamas. Lengvų emocijų per daug. Jos užtveria praėjimus ir neleidžia brautis toliau. Imk siurblį ir pirmyn. Gerai, kad galiu tave įdarbinti. Mėgstu vadovaut. Žiūrėk besišluojinėdami ir gilesnių jausmų kopėčias priėjom. Visai smagu atkapstyti ir jausti meilę, lojalumą, baimę. Tai įrodo, kad mano vidus dar gyvas.
Ko čia raukaisi? Pavargai tvarkytis? Na per viena vakarą visko ir neiškuopsime. Juolab, kad kas dieną vis daugiau dalykų randasi. Savos vietos, savos lentynėlės. Ir taip jau nemažai padarei. O dabar eik.
Category: Tai ko nėra ir laiškai
Laiškas apie tai, kad kuo blogiau, tuo linksmiau
Labas,
Kaip dirbasi ir gyvenasi? Aha ir man lietus lyja. Bet dzin, ne lauke gi dirbam.
Žinai, kaip viskas keičiasi kai daugėja patirties..? Apsirengiam šilčiau, skėtį pasiimam.
Turbūt teko susidurt su darbais, kuriuos gali padaryt šiandien, ryt, po ryt… Niekas nepasikeis.
Ir jie guli… guli… guli… Spėk, kada bus padaryti? O gi tada, kai atsiras kitų labai labai svarbių reikalų. Va tada, tie svarbieji pasitrauks į šoną ir bus padaryti tie, na kur gulėjo…
Nukrypau į lankas. Grįžtu prie pavadinimo.
Anksčiau, kai manydavau, kad nespėsiu atlikti darbų, labai panikuodavau. Skaičiuodavau, kad oi liko tik 3 dienos ir dar šita krūva š… Pameni? Zyzdavau pakampėse, kaip viskas blogai.
Dabar man įsijungė tas mano mylimas cinizmas. Liko x dienų ir dar nieko nepadaryta? Fi… Tik nesugalvokim dabar pradėt, nes dar imsime ir be streso suspėsime. Palaukim geriau kol liks x-6 . Taip linksmiau. Pamatysim savo galimybes. Tada dar pakeisim viską šimtą kartu… Nes pasirodys, kad per daug lakoniškai pažvelgta į situaciją. O kai x-8 lygu vienas, tada jau gal ir garsiai galima bus pasakyt, kad gal nespėsim? Ir miegosis ramiau, po viršvalandžių ir nevalgymo gi vistiek bus nelikę jėgų. O kai x-y bus lygu 0,5 tada jau galima bus pasakyti “argi aš nesakiau?”.
Man iš tikrųjų darosi linksma. Nuoširdžiai. Gal visgi esu užsislėpusi ekstremalė? O ką galiu padaryt. Pasirinkimas tik nervintis arba atsipalaiduot ir pamėgint patirt malonumą (šitą frazę jau senų senovėje mama įkalė). Nuo manęs priklauso tik 1,5 psl. Tai aš jau kaip nors susisuksiu per tas x dienas.
Neketinu nei svetimų darbų dirbt, nei jų primest kam nors:) Tiesiog linksminuosi:)
O kaip tau sekasi? Gal arbatos?
Geros nuotaikos arbata su karčiu šokoladu
Labas rytas, vakaras, diena? Kad jau užėjai, tai kaip svečias pasirink pats paros laiką. Jei renkiesi rytą, sužinosi mano viltis. Galbūt tas, kurioms nelemta išsipildyt. Diena, yra tai, kas vyksta dabar. O vakaras – tai ką aš suprantu ir pasiimu. Iš nepateisintų vilčių ir to kas nutinka šią minutę.
Taip. Žinau. Tu smalsus žmogus. Smalsiems žmonėms neįdomu, apie ką svajojama. Taip pat jiems visai nerūpi, ko pasimokama. Todėl, tu net nesuabejojęs tari man:
– Laba diena.
Dar kartą, labas labas. Štai ir peržengei slenkstį. Sakai, ne pirmą kartą? O anksčiau jį pastebėjai? Gana lengvai pas mane patekdavai. Be pastangų. Dabar, matai, jau reikia ir kojas pakelti.
Jei pameni batų nusiauti nebūtina. Jei pribarstysi žemių, man teks jas valyt vėliau. O vėliau tau nerūpi. Tu gi pasirinkai ‘dabar’.
O ar nustebtum jei pasakyčiau, kad dabartis tuščia? Kad maitinuosi iliuzijomis? Oi, tik nereikia taip skeptiškai užversti akių. Užeik į virtuvę. Na? Arbatos? Paduok tą dėžutę. Lengva? Atidaryk? Oi, tu klysti. Tai visai ne raudona arbata. Tai jausmas, kurį man sukelia uz lango žydintis, kažkoks baltas žiedas. Tai juokas, kurį DABAR sukelia man, ant lovos besivartanti katė. Tai gerų emocijų arbata. Gal ir tu gersi? Prašau. Negaila.
Ko norėtum prie arbatos? Matau žvilgsnis nukrypo į šokoladą. Juk žinai, kad nemėgstu juodo. Todėl ir šis neįprastas. Toks, kokį dievina dauguma. Bet tik ne Salomėja. Jis man nuolat primena, koks kartus gali būti saldumas. Užsimerki. Jis tau DABAR tirpsta burnoje… Bet po to nusmelkia tas kartėlis. Primena, kad per daug neatsipalaiduotum. Juk sakiau, kad dabarties nėra. Viskas tik užuominos į tai kas buvo. Na tas saldumas. Ir tai kas bus. Tas kartumas. O gal viskas atvirkščiai. Įsivaizduok. Čia gali pats pasirinkti.
Mano vidinis televizorius rodo tik anonsus ir reklamas. Ir vėl gi. Praeitis ir ateitis. Kažkas kažką nužudė. Kažkas kažką padarė. Kažkas kažką pamilo. Kažkas sukūrė produktą. Kažkada. Seniau. Ne DABAR. Ir mes tai pamatysim, nusipirksim, išklausysim, paragausim. Ateityje.
Vis dar netiki, kad tavo pasirinkimas pasakyti man ‘laba diena’ buvo nevykęs? Net mūsų pokalbis… Gerai jau. Kalbam apie tai ką tu padarei seniau:) Ko atėjai? Ką galvojai eidamas? Ką tikėjaisi rasti? Ir kad nieko naujo nesužinosi…
Bet visgi. Eik, ateik kitą kartą. Ir prisimink, kad nors šiek tiek buvai teisus. Dabar vistiek kažkas tau užsiliko. Gal būt nežinia, apie ką aš čia ir kodėl.
Pokalbis
-Ką veiki?
– … (paprasta tyla).
-Gali gal man šitą padaryt? Vistiek nieko neveiki.
– … (nustebusi tyla).
– Ko čia įsižeidei? Gerai jau.. Tu darbo bitė…
– … (pašaipi tyla).
– Bliamba, nesuprantu. Kas tu per žmogus? Jau ir paklaust negalima.
– … (tiesiog tyla).
– Ne nu gerai, aš pats padarysiu. Nereikia man tavo isterijų.
– … (jau susidomėjusi tyla).
– Ir šiaip turiu pasakyt, kad viskas yra gerai. Nereikia čia parintis. Kelti kažkokių scenų… Aš gi žmoniškai šneku. Gerai, kaip nori, aš žmoniškai rėkiu. Bet pati kalta.
– … (besišypsanti tyla).
– Ne, beviltiška. Tai dabar šaipysies? Aš nuoširdžiai noriu pasakyt, kad šį darbą tu darai gerai. Ir tik šiaip pasakiau, kad nieko neveiki. Nieko blogo negalvojau.
– Sakei kažką? Buvau užsigalvojus. Nieko negirdėjau.
Galvos skausmas
Ar baigsi tu trepsėt mano galvoje? Gali ir paprastai pabelst. Įleisiu, na kaip visada. Kam šiandien tau reikia trypti mano mintis? Net skamba aidas galvoje. Net skamba aidas galvoje. Net skamba aidas galvoje. Trep trep trep. Taukš taukš taukšt. Bar bar bar. Aš žinau, kad maldos Lietaus deivei jau baigia išsigaliot ir jaučiu visa esybe permainas. Na baik ten trepsėt ir užeik į vidų. Gerai. Bent batus nusiauk. Kažkoks meno troškimas. Neseniai tiesiog sėdėdama sugalvojau, kaip atrodys kitas mano paveikslas. Nežinau kada jis gims. Gal ryt nueisiu ir nusipirksiu dažų. O gal po metų. Bet mano mintyse jis jau sukurtas. Taip bus pirmą kartą. Visada pradedu piešti, o po to gimsta jis. Net keista kas bus atvirkščiai. Nesiklausai tu visai. Vis beldi ir stuksi mano galvoje. Sukeli skausmą, o aš nuo to skausmo noriu nukreipt mintis. Noriu nuviliot tave kur nors. Nukreipt dėmesį, kad nebetuksentum. Nebūk kiaulė. Man ryt į darbą. Toks laikotarpis, kad tikrai yra ką veikti. Na nustok… Kiek tu gali. Juk nenori, kad tavo smagius apsilankymus imčiau sieti su skausmu. Tyliai prašau. Bet argi tu girdi per tą savo beldimą.
Prieš miegą
Labas. Smagu, kad užsukai. Naktis naktelė. Kaip jautiesi prieš užmigdamas? Ar tau reikia mirtinos tylos, gal klausiaisi laikrodžio tiksėjimo, o gal analizuoji nakties garsus? Aš kai noriu miego, tai nors ir patrankų choras… Trys naktys visiškai naujoj aplinkoj. Palapinės, šventė, vokiečiai, tie kurie atvažiavo į Nidos festivalį. Lauko garsai: kažkur ūžia mašinos, greta čiulba kažkoks naktinis paaukštelis. Guliu, klausau garsų. Miegot man jie netrukdo, bet yra nežinomi, įdomus. Paausyje zyzia uodas. Jis kaip kokia įkiri mintis. Regis tylus tas zyzimas. Ne taip jau ir arti. Bet zirzia zirzia zirzia…. Pasąmonėj kirba nuojauta, kad panašų garsą skleidžia sąžinė.
Tolumoje nuskardėjo juokas. Po to atsiliepė dar trys besikvatojantys garsai. Tai tarsi koks linksmas prisiminimas, šmėstelėjimas kažko mielo. Ir tai iššaukia virtinę kitų smagių minčių. Cha cha cha skamba galvoje. Gera turėt taip besismaginančių atsiminimų.
Kažkas greta praėjo. Sugirgždęjo žingsniai per žvyrą. Ir ko tos mintys neramios nemiega? Ko blaškosi po naktinę stovyklą, nerimsta… Bet pasiblaškys, sulakstys kur reikia ir nurims, užmigs.
Laikas miegoti. Rimkit mintys ir tos neramios, ir tos kurios sukelia juoką bei kitus šiltus jausmus. Ššššš….
Ilga diena. Laiškas
Labas,
Rašau tau, nes jau turbūt laikas. Nors lyg ir niekas nesikeitė. Išoriškai ne. Tačiau… Ai tiek to.
Kaip man sekasi?
Vakar buvo ilga diena. Išėjom į senamiestį ryte. Ir vėl tęsiam tą patį žaidimą. Gatvelė. Ėjom ja kada nors? Ne? Tai einam. Vis dar dairomės, o kurgi gyvensim kažkada 🙂 Taip taip, turiu nerealiai realių svajonių, kuriom reikia papildomų lėšų. Mano darbe net dėl infliacijos niekas nepasikeis. Galiu verkt, arba galiu kažką daryt. Darbe jau nieko nebepakeisiu. Taip ir liksiu nematoma. Todėl reikia pamąstyt, kaip priartėt prie tikslų… Na, bet nukrypom…
Gražus tas Vilnius. Ypač ten kur Vilnelė vingiuoja. Žiūrėk, tiltelis. Žiūrėk, koks skardis.
Tiesa, žinai, jau daug kur padėtis su alum taisosi ir bent jau “Baltijos” turi. Čia nukrypimas, nes neseniai skundžiausi…
O dar geriau kai paskambina brolis ir sako, kad yra Vilniuje ir turi lauktuvių slovėniško vyno. Ir būtų gerai kur nors jį išgerti. Tas kur nors tapo prie trijų kryžių. Jaučiausi kaip keturiolikmetė (o keturiolikos aš dar negėriau). Kai geri iš butelio… Nesmerk, daugiau nėra iš ko… Ir galvoji, kad reikėjo dvidešimtpenkis metus nugyvent, kad viešoj vietoj gertum. Nu siaubas. Bet ant kalno tai gera. Ypač prasibasčius pamatyt kokiuose skirtinguose galuose šiandien buvom.
O dar sugalvojom, kad reik krepšinio eit žiūrėt. Pakeliui kavos…
Atsidūrėm Transilvanijoj. Aha, paragautas Samsonas ir Žudyk Kenį (čia taip KilKenny sau užsišifravau, kad nepamirsčiau). Mūsų komanda laimėjo. Už džiūgavimą į galvą negavom, nes baras regis per pusę pasidalinęs… O barmenas ne melagis. Brolis klausia:
– O šitie spagečiai skanūs?
Barmenas:
-O jūs mėgstate mėsą?
-Aaaa, joooo….
– Tai ten nėra beveik mėsos.
Čia nesusilaikiau neprunkštelėjus :). Parekomendavo Kaneločius:).
Beje, kaip stebėtoja mačiau Transilvanijoj ir Drakulą. Žinau, kad juoksies. Nes visad prisigalvoju. Bet jis sėdėjo kampe. Angliškai užsisakinėjo. Bet… Kokie trys patiekalai vienas po kito. Gėrimai: kava, alus. degtinė, vynas, alus, alus, degtinė… Ir taip toliau, kol išėjom. O akys šaltos, nesuprasi ar žiūri, ar mato…
Po to atsidūrėm Būsi Trečiam. O tada namuose pasikaljaninom:) Kavos skonio tabakas įdomus. Jei klausi kaip šiandien jaučiuosi. Tai puikiai. Pačiai keista.
Keistas šitas mano laiškas. Atrodo rašau tau žodžius, o po jais slepiasi visai kas kita. Ar sugebėsi įskaityti kas?
Salomėja
Balos, pievos, miestai. Pasaulis
Sveikas. Taigi, neseniai buvai užėjęs. Su nykštukais susipažinai. Taip greit pasiilgai? Sakei jau pabodo mano tamsūs vidiniai kampeliai. Į šviesą norisi, ten kur nuotykiai, ten kur gimiau. Ką mačiau, ką sutikau. Norėjai ir prisiprašei. Šiandien pasivaikščiosim po kiemelį, po išorines pievas… Einam.
Kam tau tas skėtis? Lyja? Bet kaip smagu šokinėti per balas. Basomis kojomis stovėti purve, kuris sunkiasi per tarpupirščius. Įsižiūrėk… Ne tai ne tepalo vaivorykštės vandeny. Tai mano vaikystė. Šiek tiek raudono egoizmo – pirmas vaikas šeimoje. Truputis violetinio pavydo – atsirado brolis. Mėlynos fantazijos. Daug žalios – laukinės miškinukės siela. Miškas, urvai, upė. Tikrai buvau laukinė. Susivėlus raganaitė su mažu broliuku, kurią tekdavo krapštyt iš medžių.
Keliaukime toliau. Paauglystė. Taip taip, ji įkūnyta šioje pievoje. Iš išorės gražu, ramu, gėlytės žydi. Taip atrodo iš toli. Bet pažiūrėk atidžiau… Išdžiuvus žolė, tai mano panieka tiems, kurie manė, kad prie jų reikia pritapti. Žydinčios gėlės – tik piktžolės. Nes norit gėlių? Turėkit, tik neįsidurkit. Tai niekuo neišskirtinis laiko tarpas, bet dėl jo esu tokia kokia esu. Šioje pievoje sutikau tų, dėl kurių verkiau. Čia buvo ir tų, kurie visada laikė už rankos. Štai ant šio kauburėlio dažnai sėdėdavau bandydama suprasti kas aš. Čia užkastos mano nuoskaudos.
Bet tau nuobodu? Tiesiog pieva? Paėjėkim… Nustebai už kalnelio pamatęs miestą? Taip, tai dabartis. Dangoraižiai, judrios gatvės, minios žmonių. Purvas, kamščiai ir žavūs senamiesčio kiemai, parkeliai ir skverai.
Pastovėkim greta šios judrios sankryžos. Prašau.. Pakentėk, nes čia galima daug pamatyti. Ten lauko kavinėj užsisvajojusi dama. Tai mano nuolatinė būklė. Stebiu, galvoju, rašau. Laikas sustojęs. Aplink nieko nėra kol nepakeli galvos ir nesugrąžini žvilgsnio. Prakaukši ji. Aukštakulniai bateliai, raudoni nagai. Tai maža fyfiškumo dalelė manyje. O kas jos neturi? Matai tas dvi mergaites, kurios vaiposi už mamos nugaros? Tai mano vaikiškumas ir nesutramdomumas. Pralėkė žmogus, nespėjom net pamatyti. Tai mano noras gyventi, skubėti… O tas senelis, kaip ti atspindi troškima sustoti ir mėgautis viskuo iš lėto. Dairykis į praeivių veidus. Ramybė. Abejingumas. Džiaugsmas. Viltis. Baimė. Netikrumas. Svajonės. Visa tai mano miestas. Visa tai aš. Juos sutinku kasdieną. Mokausi, analizuoju, priimu į savo vidų.
Bet eime. Chaotiškas išorinis mano pasaulis priimtinas ne kiekvienam. Ir pirma kelione gali palikt ne kokį įspūdi. Čia ne taip ramu kai viduje. Pasivaikščiosim dar kada nors. Vėliau.
Salomėjos nykštukija
Labas mielasis. Nestovėk už durų. Užeik užeik…
Šiandien tavęs laukiau. Ko toks susirūpinęs? Galvoji, kad vėl po visokius labirintus varinėsiu? Lentynėles liepsiu kabinti ir kitaip kankinsiu? Daugiau fantazijos, mielasis… Šiandien aš tau parodysiu savo vidaus augintinius. Išsišiepei… Galvojai, apie nematomą draugą porinsiu?.. Jei ką, tai jo vardas Edas, ir tau jo nerodysiu nes jis nematomas. Šį kartą kiti… Eime?
Drąsiau baily :). Praskleisk užuolaidą. Ji tik skiria realų pasaulį nuo mano vidinio. Savisaugos kaukė, kurią mato, kaip kas nori. Būna ji persišviečia. Būna – juoda ir stora.
Na štai. Taip pasišnekučiuodami ir užėjome. Apsidairyk. Kaip tai nieko nematai? Čia koks tūkstantis nykštukų. Va ten sėdi Bambekliukas. Susipažinkit. Čia jis visada bamba. Reikia nereikia… Tai per šalta, tai per šilta. Tai nėra ką veikt, tai darbo per daug… Nešnekėk su juo. Nes neišeisi – bambės ir bambės. Geriausia mažių ignoruot.
Va tas, su raudona kepurėle – Graužtukas. Žiūrėk, net dabar sėdi kampe ir graužiasi. Jis nuolat jaučia kaltę. Tai ne taip pasakiau, tai ne taip parašiau, tai ne taip supratau. Neįmanoma jo paguost.
Klausi kas ten dreba po stalu? Na, taigi, Bailiukas:). Visko jis bijo. Iš jo tik ir girdi: neisiu nes bijau, neskambinsiu nes bijau, noriu bet bijau.. Glostai, drąsini… O jis – bijau ir taškas.
Atsargiau, užminsi Spygliuką! O šis nykštukėlis mažas, bet badosi stipriai. Jis įdurs jei ką ne taip pasakysi, ar pamanysi. Jis įdurs nes saugosi, nes jis toks. Tiesiog Spygliukas…
Žiūrėk Padaužiukas su Išdykėliu. Jie dvynukai. Niekaip neužaugą (net nykštukų mąstais). Krečia šunybes. Viską laužo, gadina. Taip pat mėtosi pokštais. Nenusėdi vietoj…
Šššš… Tinginukas miega. Jis nuolat tingi. Tingi dirbt, tingi nedirbt… Tingi šnekėt, tingi tylėt… Kovoju aš visaip. Bet dažniau jis mane įveikia, nei aš.
Nespėsiu tavęs su visais supažindinti. Garbėtroškiukas, Šmaikštukas, Pagyrūniukas, Meilutis, Garbutis, Teisutis, Draugutis, Gudrutis, Aktyvutis, Menukas, Raštukas… Jų čia daug… Gal kitą kartą kai užeisi, aktyvesni bus kiti. O šiandien eik… Jau vėlu. Ei! Tavo kišenėj Lipšnukas :). Padėk atgal…
Salomėjos minčių saugykla
O tu reguliariai pradėjai lankytis svečiuose? Jau tuoj, gal visai persikraustysi? Bet gerai, atėjai pačiu laiku. Padėsi man pakabinti lentyną. Kaip tai kokią? Minčių lentynėlę. Kaip tai kam? Jau klausimai pas tave, tai nors nusišauk. Gal dėsiu kažką ant jos? Nepagalvojai? Nes mintys galvoje nebesutelpa. Reikia padaryti joms vietos.
Hm., padėk išrinkt kur kabinsim. Jei prikalsime prie tos sienos, ji sudarkys neutralių minčių kompoziciją. Jei ten – rizikuoju, kad pradėsiu kaupti vien tik nuoskaudas, pagiežą ir nusivylimus. Juk toks tamsus kampelis.
Sugalvojau. Išvalykim šitą kampą. Kažkoks jis betikslis. Sumesta krūva minčių, kurios nei naudingos, nei malonios, nei pamokančios. Pvz., na kam man reikia prisiminti, kad šiandien gatvės muzikantai prašė pinigų? Arba, kad čigonė autobuse metė frazę “ko spoksai?”, nors nė nemačiau jos? Čia keistos mintys.. .. šiame kampe. Nors, kai kurias galime ir perkelti. Nebūtina išmesti. Štai prisiminimą apie juodą žaliaakį katinuką perkelkime į šiltai paprastų lentynėlę. Išdavystę (juk reikia iš to pasimokyti) – nustumkim į aną juodą kampą. Šitas -nešk į konteinerį. Užsilieka prisiskaičius žurnalų ir delfių, paskui dar sapnuosis visokie Radžiai, geriau jau nebūtų jų galvoje.
Žiūrėk, po truputėli ir vietos atsirado. Kabinam. Hm, gal kiek kreivokai, bet sueis. Nemėgstu idealios tvarkos galvoje. Šiandien čia, raudonoje vazoje pamerksiu pavasarinės dienos atsiminimus.
Ačiū už pagalbą. Kitą sykį kai užsuksi, rasim naujų užsiėmimų:)