Pati savęs nepažįstu.
Žmonės su manim gyvenę ar gyvenantys pasakytu, kad Salomėja miegot gali ištisai. Ypač dieną. Tik priguli kokio filmo paveizėt ir žiūrėk, ji jau miega. Na jei ekrane koks super gražuolis nelaksto. Arba tiksliau, tie kur laksto man visai nepatinka, dažniausiai aš matau kokį savo skonio prietranką trečiam plane ir po to zirziu, kad epizodas buvo trumpas ir jojo neberodo.
Taip jau yra. Miegalių miegalė. O tiksliau būdavo. Eidavau miegot 21 val. Keldavausi 10 val. ir svajodavau kaip miegosiu vėl. Mažiausiai penkmetį taip buvo. Net paskaitas praleidinėjau, kad pamiegočiau rytais.
Kažkas pastaruoju metu mano galvoje apsivertė aukštyn kojomis. Ir tai dabar pasireiškia ne tik mintyse, bet ir veiksmuose.
Nemaniau, kad kada nors taip pasakysiu, bet nebesimiega. Ir tai visai ne nemiga, nes esu ją patyrusi ir žinau kaip atrodo.
Tiesiog va taip va. Naktinėju iki vėlumos. Po visokių baidarių, bemiegių naktų stovyklavietėse, Puntukų, kelionių… … lyg ir turėjau nusmigt kokią 10 val. Bet ne. Jau kai pirmą valandą sugalvojau eit miegot… Pagalvojau, kad per geros mintys pas mane sukasi (ne be priežasties, nes pradedu pagaliau suvokti kodėl nerandu vietos pasaulyje) ir reikia dar jas paturėt. Nes užmigsi ir koks sapnas gali išblaškyt tai ką jau beveik užčiuopei. Tai paskaičiau. Vis dar tą pačią knygą kažkelintą kartą per kelias dienas.
Ir beveik buvo kilęs noras eiti piešti. Tik šį kartą jis buvo teigiamas be galo. Bet žinau, kad dabar ko nors sau nebenupiešiu, kol mintys užvaldytos. O to kas užvaldė irgi nepiešiu, nes nepasiruošus dar dalintis. Net su savimi.
Rytais žadintuvas veda mane iš proto. Nors keliuosi vėlai – 8val. (kai kurie mano kolegos jau sau smagiai dirba redakcijoje tokiu laiku). O vat dabar atsikeliu anksčiausiai, užsiimu visokiom nesąmonėm… Man tai keista. Jeigu dar kada pusryčius pradėsiu valgyti tai skaitysim, kad visai naujas žmogus:).
Ir dar šiaip. Vakarykštis mini dialogas:
-Pas tave viskas raudona?
-Taip. Kitokių spalvų nebūna manp pasauliuose.
Tag: nuotaika
Pasikartojimas
-Tu nenormali! – man sako.
Jėga! Džiaugiuosi ir neieškau priežasčių.
– Beprotė! – surinka man.
Taigi žinau žinau.
– Su tavim neįmanoma, – pasako.
O argi aš neįspėjau? Pačią pirmą sekundę? Argi po to dar kelis kartus nepriminiau, jog įspėjau?
– Gražiai šiandien atrodai. – pagiria atseit.
O vakar tai jau baisiai? O užvakar?
– Skanu, – pasakė po pietų.
Na taip. Retai gaminu, tai negi leisčiau sau dar ir neskaniai ką nors daryt?
– Suprantu tave! – užtikrina.
Bliam bliam, nereikia gal? Aš pati nesuprantu.
– Ko čia pyksti? -paklausia.
Kad šiuo klausimu suteiktum man progą išsiliet. Laikykis.
– Pasiilgau tavęs… – išgirstu.
Tai kodėl man reikėjo priminti apie save?
– Einam alaus? – pasiūlo.
Ech, ir vėl bus pagirios darbe.
– Nusišneki, – mestelėjo.
Yra mano tiesa, yra tavo tiesa. Kodėl aš tau nesakau, kad nusišneki?
– Iš tavęs šito nesitikėjau… – sumurma.
O taip jau būtinai turiu būti nuspėjama? Daryt kaip visi? Arba atvirkščiai – išsišokti?
– Tu nuostabi! – tikina mane.
Bet gi nenormali, beprotė, neprognozuojamai besielgianti…
Taip. Aš tokia.
Jausmų patiekalas
Sveikutis. Galvoju, tau net belstis jau nebereikia. Vistiek ateini nelaiku, vistiek aš tęsiu savo užsiėmimus. Savas. Batų, kaip ir visada, autis nereikia. Ir tiesiai į mano vidinę virtuvę. Nebuvai dar čia? Na taip… Virtuvė jau tokia vieta. Ne kiekvienam rodoma. Juk ne veltui įvairūs užkulisiai virtuve pavadinami.
Kaip tik gaminu. Pastarųjų dienų nuotaikos patiekalą. Norėtum recepto? Bet turėtum žinoti, kad esu improvizatorė. Nekenčiu taisyklių ir turiu puikią nuojautą.
Tu gali man padėti. Nuplauk šiuos jausmus. Tik kruoščiai, ten nemažai abejingumo nitratų, o dar ir kartėliu gali būti užteršti.
Nuplovei? Šaunuolis. Gali jau supjaustyti kubeliais.
Aš tuo tarpu iškočiosiu šį kasdienybės gumulą. Plonai, kad iškepusios dienos traškėtų ir tirptų burnoje.
Dabar viską patepsime sluoksniu žingeidumo. O taip! Žinok yra kas žadina mano smalsumą.
Duok, supjaustytus jausmus. Juos sudėliojam. Mmmmm, sultingi ir kvapnūs. Tokie jausmai ir mintys pastaruoju metu.
Iš to stiklainėlio prikraunam šypsenos. Negi nematai, kad niekaip ji nedingsta man iš veido? Net kai verkti norisi. Tai požiūrio pasikeitimas. Turiu tokių stiklainiukų dabar daug. Tikiuosi užteks ilgam. Gal net visai žiemai.
O dabar apibarstome tuo kas viską jungia: žiupsnelis baimės, saujelė laimės, maža kruopelė neapykantos, trys grūdai atsargumo, kelios skiltelės troškimų, gausiai meilės, mažumėlę įžulumo, vos vos menamo nuolankumo, šiek tiek nusivylimo, bet nemažiau pakylėjimo. Į tarpelius įspraudžiam džiugesio. Dėl skonio – liūdesio. Galiausiai uždengiame sluoksniu tuo, ko pastaruoju metu daugiausia. Žinai ko? Sarkazmo ir būsenos dzin.
Beveik baigėme. Dedame viską į jausmų orkaitę. Kuriam laikui? Minutei, dienai, šiam periodui, visada gyvenimui? Visada galime pasirinkti.
Ir kol sklinda mano nuotaikos kvapai, imk puodelį nuoširdumo arbatos ir papasakok, kuo tu šiandien gyveni.
Pirmadienio laiškas
Labas,
Va ir vėl tau rašau:) Žinau, kad lauki mano įspūdžių iš Bjork koncerto. Bet nesulauksi. Todėl, kad tiesiog neturiu ką pasakyti. Bet visgi jei labai nori sužinoti, kaip viskas buvo, gali paskaityti pas mano kolegą Donatą:). Patvirtinsiu, kad viskas, ką jis parašė yra teisinga.
O kuo šiandien gyvenu aš?
Klajojančiomis mintimis. Turiu naują, laikiną pareigą. Reikia nepamiršti pasirūpinti ne savo kate. Savą galima ir pamiršti kartais. Tada ji pažiūrės akytėmis “ei, panele tu supranti ar ne, kad ėst noriu? Va žiūrėk, mirštu gi”. O svetima yra svetima. Ji ir taip nelaiminga, kad 10 dienų nematys savo šeimininkės. Ir taip bėga prie durų kai tik išgirsta laiptinėje bruzdesį… Bet tuoj vėl pasimiršta ir Pinkės bei Kitės sugriaukimešituosnamus nuotykiai tęsiaisi toliau.
Skaitau va “Veide” apie apleistus Lietuvos dvarus. Kaip tyčia visi aprašytieji Ukmergės rajone. Visi matyti savomis akimis. Norėčiau dvarelio. Rengčiau jame techno muzikos vakarėlius. Idėja ne originali, juk buvom Tiškevičiaus dvare surengtame tūse. Tačiau mano vakarėliai būtų mažesni, jaukesni ir tik tiek komercijos kiek reikia, kad atsipirktų. O tarp vakarėlių tapyčiau sienas dvarelio viduje… Didelis, pieštas, niekiviskmėjinėjimas ant senų, nesutvarkytų sienų… O dar auginčiau vaiduoklius. Jų trūksta mano keistų vidinių būtybių sąraše…
Dar skaitai šį laišką? Kaip tai darai? Kaip visada su puodeliu žalios arbatos rankoje? Per karšta sakai? O į mane pučia kondicionierius ir jau galvoju megstinį vilktis.
Taigi. Baigiu. Dar parašysiu kada. Laikykis.
Salomėja
Pasaka apie pastangas
Gyveno kartą nykštukas vardu Ampiukas. Turėjo tas nykštukas darbą. Augino šiltnamyje gėles. Ir nors jis buvo vyriausias gėlininkas, ištiktųjų buvo vienintelis. Jis vienas turėdavo suplanuoti, kokias gėles sodins šiais metais. Vienas sėjo sėklas. Vienas prižiūrėjo, kaip daigeliai dygsta. Tręšė, laistė ir piktžoles ravėjo. Jis vienas turėjo laiku gėles nuskinti, nes jei pavėluotų – visas derlius sunyktų. Taip pat Ampiukas turėjo rūpintis, kad tinkamai įpakuotos gėlės keliautų į turgų. Ir nuolat kovot dėl pakuotojų, kurie kažkodėl jo šiltnamyje dirbdavo tik kai laiko turėdavo.
Mylėjo Ampiukas savo darbą. Kaip ir visi kiek pabambėdavo, kad jau nusibodo. Kaip ir visi norėdavo būti labiau mylimas ir vertinamas. Tačiau niekam netrukdydamas po truputį dirbdavo.
Dar Ampiukas turėjo viršininką. Tai buvo vyresnis nykštukas, kuris prižiūrėdavo, kaip gi sekasi mažajam. Primindavo Ampiukui, kad jau laikas derlių nuimti, tikrindavo darbo kokybę ir kitus svarbius dalykus. Šiek tiek pyko Ampiukas. Galvojo, na taigi aš pats viską žinau. Negi, kada nors ko nors nepadariau? Bet kartu ir buvo dėkingas. Nes maža ką. Galima ir praleist kokią klaidą. Geriau paburbėt, nei į turgų nuvytusias gėles nusiųst. Bet visgi mažasis nykštukas ėmė jaustis blogai. Labai jis stengiasi kiekvienais metais parinkti gražiausias gėles. Ieško naujausių sėklų, tariasi su patyrusiais augintojais… Kuri gėlė išaugs gražesnė, o kuri kvepės geriau? O gal kažkuri turi svarbių gydomųjų savybių? Nepaisant pastangų jo vyresnysis nykštukas nori dar didesnių rezultatų. Neužtenka, kad mažylis viską vienas augina, vienas prižiūri, vienas už atsako už klaidas. Pasak vyresniojo jis tinginiauja, nes nesuranda, kokių nors itin brangių sėklų pigiai. Tokių iš kurių išaugtų nerealios gėlės, tokių, kokių neturi jokie kiti augintojai ir kurias pamatę visi išgraibstytų ir norėtų dar ir dar… Nusiminė Ampiukas, nes ne… Jis negalvoja, kad jį nepelnytai kaltina… Jis kaip tik galvoja, kad per mažai padaro… Graužiasi mažiukas. Bet žino, kad pastangos, kurias jis jau įdeda – viršija galimybes… Atima net laisvalaikį. Ir nenori Ampiukas dar daugiau laiko investuoti, nes nuopelnai atitenka vistiek ne jam. Visų nykštukų pagrindinis vadas už gerą darbą pagiria vyresnįjį, o Ampiuko net vardo nežino. Nenutuokia kiek tas stengiasi būti naudingas. Štai tokia pasaka apie Ampiuką ir jo nuotaikas.
Ilga diena. Laiškas
Labas,
Rašau tau, nes jau turbūt laikas. Nors lyg ir niekas nesikeitė. Išoriškai ne. Tačiau… Ai tiek to.
Kaip man sekasi?
Vakar buvo ilga diena. Išėjom į senamiestį ryte. Ir vėl tęsiam tą patį žaidimą. Gatvelė. Ėjom ja kada nors? Ne? Tai einam. Vis dar dairomės, o kurgi gyvensim kažkada 🙂 Taip taip, turiu nerealiai realių svajonių, kuriom reikia papildomų lėšų. Mano darbe net dėl infliacijos niekas nepasikeis. Galiu verkt, arba galiu kažką daryt. Darbe jau nieko nebepakeisiu. Taip ir liksiu nematoma. Todėl reikia pamąstyt, kaip priartėt prie tikslų… Na, bet nukrypom…
Gražus tas Vilnius. Ypač ten kur Vilnelė vingiuoja. Žiūrėk, tiltelis. Žiūrėk, koks skardis.
Tiesa, žinai, jau daug kur padėtis su alum taisosi ir bent jau “Baltijos” turi. Čia nukrypimas, nes neseniai skundžiausi…
O dar geriau kai paskambina brolis ir sako, kad yra Vilniuje ir turi lauktuvių slovėniško vyno. Ir būtų gerai kur nors jį išgerti. Tas kur nors tapo prie trijų kryžių. Jaučiausi kaip keturiolikmetė (o keturiolikos aš dar negėriau). Kai geri iš butelio… Nesmerk, daugiau nėra iš ko… Ir galvoji, kad reikėjo dvidešimtpenkis metus nugyvent, kad viešoj vietoj gertum. Nu siaubas. Bet ant kalno tai gera. Ypač prasibasčius pamatyt kokiuose skirtinguose galuose šiandien buvom.
O dar sugalvojom, kad reik krepšinio eit žiūrėt. Pakeliui kavos…
Atsidūrėm Transilvanijoj. Aha, paragautas Samsonas ir Žudyk Kenį (čia taip KilKenny sau užsišifravau, kad nepamirsčiau). Mūsų komanda laimėjo. Už džiūgavimą į galvą negavom, nes baras regis per pusę pasidalinęs… O barmenas ne melagis. Brolis klausia:
– O šitie spagečiai skanūs?
Barmenas:
-O jūs mėgstate mėsą?
-Aaaa, joooo….
– Tai ten nėra beveik mėsos.
Čia nesusilaikiau neprunkštelėjus :). Parekomendavo Kaneločius:).
Beje, kaip stebėtoja mačiau Transilvanijoj ir Drakulą. Žinau, kad juoksies. Nes visad prisigalvoju. Bet jis sėdėjo kampe. Angliškai užsisakinėjo. Bet… Kokie trys patiekalai vienas po kito. Gėrimai: kava, alus. degtinė, vynas, alus, alus, degtinė… Ir taip toliau, kol išėjom. O akys šaltos, nesuprasi ar žiūri, ar mato…
Po to atsidūrėm Būsi Trečiam. O tada namuose pasikaljaninom:) Kavos skonio tabakas įdomus. Jei klausi kaip šiandien jaučiuosi. Tai puikiai. Pačiai keista.
Keistas šitas mano laiškas. Atrodo rašau tau žodžius, o po jais slepiasi visai kas kita. Ar sugebėsi įskaityti kas?
Salomėja
Ne vaikinams
Taip, šis įrašas ne vaikinams 🙂 Nes jie apskritai tokių problemų neturi. Jei jau pradėjot skaityt iš smalsumo, tai informuoju, kad įrašas apie apsipirkinėjimą ir neturėjimą ką apsirengt. Taigi, jau galit tikrai praleist…
Tai pat noriu pasveikint Diną pagaliau suradus juos. Na beveik idealius (nors ir ne žalius) batus.
Ką daryt, kai nėra ką apsirengti?? Nesiteisinsiu, nes vyrai gi neskaito (nebent praleido įžangą), o merginos supras. Čia galima gelbėtis mamos/sesės/draugės spintos ištekliais. Tinka ne visoms. Tačiau vis varantas. Na mes su kambarioke rūbų nesidalinam. Nes stilius visiškai skiriasi. Jos klasikinis, o mano kodiniu pavadinimu “šiandien man proto užtemimas” (nepaisant to manau viena kitai gražiai atrodom). Ir turim bendrus batus:)
Įsivaizduokit, kad žinot ko norit, o to nėra. Bepigu va būgnus pirkti. Sugalvoji, kad nori. Susirandi iš kur. Perki. Ištveri kelių savaičių kryžiaus žygius. Išsisiurbi vietelę kur jie stovės ir valio, būgnai tavo…
O tarkim man reikia batų:
Gražių (negalvojat gi, kad bele kokie tiks?).
Su ala platforminiu kulnu. Kad nebūtų labai aukštas. Nes aukšti labai labai gražu. Na bet užsidėsiu vieną kartą. O ryt jau kojos į juos nebežiūrės. Bet, kad nebūtų labai žemas kulnas, nes noriu, kad kojos gražiau atrodytu nei su sporto batais.
Kad būtų patogūs ir galėčiau toli nueiti.
Ne medžiaginių. Nes lietus pas mus įsivaizduoja esąs valgomas. Todėl jo būna pusryčiams, pietums ir vakarienei.
Dar yra toks reikalavimas: turi būti juodi, kad tiktu prie visų mano spalvotų rūbų. Bet juodų aš nemėgstu, todėl reikia stebuklo.
Ir ieškojau. Elinėse batų parduotuvėse. Po to egzotiškose, tipo lituanikose, tauruose. Tada nespecializuotuose parduotuvės, kur batai ne pagrindinė prekė.
Taip, buvau net turguje. Apėjau artimiausius kuistukus, nes būna ten įdomybių naujų.
Šiandien supratau, kad aš niekad nerasiu juodų batų, kurie man patiktų. Vistiek nepatiks, nes bus juodi. Genealu, ar ne?
Per pietus užėjau į Zarą. Ir pamačiau tai ko man reikia. Bet… na kur gi kryptų mano akys jei ne į raudoną spalvą. Taigi, sukusi apsukusi ratus… (dar ta mintis, kad juodų batų man nereik nebuvo iki galo susiformavusi). Išėjau.
Ir po dešimties minučių grįžau.
Man tinka dažniausiai du dydžiai. Buvo tik vienas iš tų dviejų. Pasimatavau. Netinka. Be jau jaučiu, kad man tie batai. Klausiu pardavėjos ar neturi, kur paslėpusios kito dydžio. Na žinot, toje parduotuvėje mėtosi viskas, kur reikia ir kur nereikia… Ne. Neturi. Tada jau tikrai supratau, kad noriu, nes nusivyliau labai. O tais atvejais, kai abejoju, pagalvoju – nu ir gerai, kad nėra, išsisprendė abejonės.
Ir beišeinant, atsiveja mane pardavėja. Sako radom porą prie matavimosi kabinų. 🙂 Įsitikinau, kad man jie tinka. Dabar tupi po stalu.
Tiesa, vyriškame kolektyve dirbti tikrai labai smagu. Tačiau, kai įžengi su pirkinių maišeliu, susilauki nevienos replikos. Lyg pirkti būtų gėdinga.
Darbinė nuotaika
Dažnai apibūdindama darbinę atmosferą, naudoju žodžius “vaikų darželis”. Taip taip:). Šitam darželyje mes mėtomės kažkuo ten (paskutinį kartą į mane pataikė sriubos pakelis). Mes skriaudžiam silpnesnius (aha, jaunasis kolega nukentėjo dėl “YouTube”). Mes turim savo žaislų (mėtosi spintoje pora telefonų, dar ten kažkas…). Kolektyviai valgom pietus, kurie tikrai darželiu kvepia. Krykštaujam, kad net auklėtojas nesudrausmina.
Tačiau šiandien priėjome prie išvados, kad darželį išaugome ir persikėlėme į mokyklą. Dabar mėgstam tarsi galiniame suole krizenti iš nieko. Kol mokytojas nesušunka “Ei galiorka”….
Pokštai kažkokie mokykliniai – batų atrišinėjimas ir ketinimas pririšt raištelius prie kėdės.
Pamėgo žmonės ir kolektyvinius parūkimus už kampo.
Ir sarkazmo, kai kurie baigia išmokti.
Mokytojau mokytojau, man neišeina… Oi, kol jūs nepriėjot – nesigavo.
Pabėgimai iš pamokų, tfiu, darbo…
O kai kas net kūno kultūros pamokas lanko 🙂
Ai, ką aš čia? Apie darbą. Todėl kolegos eikit dirbt, o ne skaitykit ką rašau po suolu pasislėpus.
Žinau ką pagalvosit…
Šiandien vis svarstau iš kur kyla noras prieštarauti, įrodinėti priešingai, ginčytis. Kodėl „visažiniams“ vis norime parodyti priešingai?
Štai pasako jums, kad nespėsite vieno ar kito darbo. Realiom sąlygom gal ir nespėtumėte. Tačiau po tų žodžių užsispiriat, verčiatės per galvą. Ir še, turėkit… Nors jums tik šiaip sau pasakė, nei jam labai įdomu rezultatas, ne ką. Arba tebuvo tai pigi provokacija. Pavykusi.
Labai gerai tas maištas, kai susijęs su siekimu. Neužlipsi į kalną. Vat imsiu ir užlipsiu. Negausi šitų pareigų. Vat imsiu ir tapsiu jų verta. Neišdrįsi šokt su parašiutu. Dar pažiūrėsim…
Tačiau, labai pikta, kai sako: „tu to nesuprasi“. Oi oi, jei jau visokias ribas ir integralus universitete supratau, tai ko jau čia nesuprasiu gyvenimiško požiūrio?
Dar pikčiau, kai tau parodo, koks esi nuspėjamas. Kaip mano šefas mėgsta sakyti (skaitai, Audriau?), kad viską aprašysiu bloge. Na taigi ir kyla mintis tada nieko nerašyt.
Arba pradedu ką pasakot, o jis sako (vis dar skaitai, Audriau?) tai jau skaičiau. Rašei. Aha, visai išprotėjau ir į viešą eterį pripliurpiu necenzūruotų mėjinėjimų, ane?
Dar man mėgsta sakyt, taigi, čia ne tavo skonio/stiliaus. Arba atvirkščiai, kad šitas Salomėjai turi patikt. Kodėl po velnių? Ką mano nuomonė negali pasikeist?
Čia skaičiau kažkada knygą, kai tokia prietranka išpasakojo bendrakeleiviui, kaip turi atrodyt tobulas pasimatymas. Šampanas ten ir visą kita… O po to kai jai surengė tokį pasimatymą, jautėsi nusivylusi. Nes visai nenorėjo šampano. Norėjo to raudono gėrimo, kurį geria prie gretimo staliuko. Ir prieš tai, tiesiog nežinojo, kad tokio būna.
Tai gal nesidėkim žiną viską apie aplinkinius? Leiskim nuspręst kas jų skonio, ką jie sugebės, ką rašys ir ką supras. Žinoma, mažos provokacijos, kurios verčia tobulėti, dar niekam nepakenkė. Bet aš gi ne apie tai:))))).
Balos, pievos, miestai. Pasaulis
Sveikas. Taigi, neseniai buvai užėjęs. Su nykštukais susipažinai. Taip greit pasiilgai? Sakei jau pabodo mano tamsūs vidiniai kampeliai. Į šviesą norisi, ten kur nuotykiai, ten kur gimiau. Ką mačiau, ką sutikau. Norėjai ir prisiprašei. Šiandien pasivaikščiosim po kiemelį, po išorines pievas… Einam.
Kam tau tas skėtis? Lyja? Bet kaip smagu šokinėti per balas. Basomis kojomis stovėti purve, kuris sunkiasi per tarpupirščius. Įsižiūrėk… Ne tai ne tepalo vaivorykštės vandeny. Tai mano vaikystė. Šiek tiek raudono egoizmo – pirmas vaikas šeimoje. Truputis violetinio pavydo – atsirado brolis. Mėlynos fantazijos. Daug žalios – laukinės miškinukės siela. Miškas, urvai, upė. Tikrai buvau laukinė. Susivėlus raganaitė su mažu broliuku, kurią tekdavo krapštyt iš medžių.
Keliaukime toliau. Paauglystė. Taip taip, ji įkūnyta šioje pievoje. Iš išorės gražu, ramu, gėlytės žydi. Taip atrodo iš toli. Bet pažiūrėk atidžiau… Išdžiuvus žolė, tai mano panieka tiems, kurie manė, kad prie jų reikia pritapti. Žydinčios gėlės – tik piktžolės. Nes norit gėlių? Turėkit, tik neįsidurkit. Tai niekuo neišskirtinis laiko tarpas, bet dėl jo esu tokia kokia esu. Šioje pievoje sutikau tų, dėl kurių verkiau. Čia buvo ir tų, kurie visada laikė už rankos. Štai ant šio kauburėlio dažnai sėdėdavau bandydama suprasti kas aš. Čia užkastos mano nuoskaudos.
Bet tau nuobodu? Tiesiog pieva? Paėjėkim… Nustebai už kalnelio pamatęs miestą? Taip, tai dabartis. Dangoraižiai, judrios gatvės, minios žmonių. Purvas, kamščiai ir žavūs senamiesčio kiemai, parkeliai ir skverai.
Pastovėkim greta šios judrios sankryžos. Prašau.. Pakentėk, nes čia galima daug pamatyti. Ten lauko kavinėj užsisvajojusi dama. Tai mano nuolatinė būklė. Stebiu, galvoju, rašau. Laikas sustojęs. Aplink nieko nėra kol nepakeli galvos ir nesugrąžini žvilgsnio. Prakaukši ji. Aukštakulniai bateliai, raudoni nagai. Tai maža fyfiškumo dalelė manyje. O kas jos neturi? Matai tas dvi mergaites, kurios vaiposi už mamos nugaros? Tai mano vaikiškumas ir nesutramdomumas. Pralėkė žmogus, nespėjom net pamatyti. Tai mano noras gyventi, skubėti… O tas senelis, kaip ti atspindi troškima sustoti ir mėgautis viskuo iš lėto. Dairykis į praeivių veidus. Ramybė. Abejingumas. Džiaugsmas. Viltis. Baimė. Netikrumas. Svajonės. Visa tai mano miestas. Visa tai aš. Juos sutinku kasdieną. Mokausi, analizuoju, priimu į savo vidų.
Bet eime. Chaotiškas išorinis mano pasaulis priimtinas ne kiekvienam. Ir pirma kelione gali palikt ne kokį įspūdi. Čia ne taip ramu kai viduje. Pasivaikščiosim dar kada nors. Vėliau.