Mūsų namuose gyvenantys nykštukai, parodė aukščiausio lygio naglumą.
Jau kurį laiką man kirbėjo mintis, kad prieškambariuke kažko trūksta. Kadangi ten būnu tik kai reikia nusiauti/apsiauti, ta mintis vis šmėstelėdavo. Bet nesusiformuodavo aiškiai. Kol vos neprilipome prie sienos. Kaip? Ogi prie dvipusės lipnios tvirtinimo juostos. Tada pagaliau suvokiau, kad trūksta vieno iš mano meno šedevrų.
Žinoma, galėjau pasikelti ir manyti, kad kas nors pavogė šią meno vertybę. Bet:
a) niekas pas mus per daug nesilanko.
b) ten net nepaveikslas, o terlionė, gi ne veltui mažai matomoje vietoje kaba.
Apkaltinti buvo nykštukai. Nes tie visada viską paslepia. Virtuvinis, tai savam stiliuje. Slepia šaukštelius. Ne ne… Jo nedomina nei šakutės, nei peiliai. Užsiciklinęs jis su šaukšteliais. Na ir sėkmės. Tiesa, aną syk, jis net į darbą prisikabinęs nuėjo. Po to Audrius visur šaukštelių ieškojo. Parazitas (nu ne Audrius, o nykštukas…).
Taigi… Išrikiavau nykštukus ir skaičiau moralą kol pradėjo drebėti. Aš gi moku labai pikta būti. Prisipažino ir paveikslėlį radome giliai giliai už spintos. Reikia pasistengti jį ten sukišti dar.
Pakabintas į savo vietą. Mes lengvai nepasiduodam.
Bet pas mus visi keistuoliai susirinkę. Pvz., grįžus iš darbo, Kitė sakė, kad čia visai ne ji atidarė spintą ir išvertė pusę rūbų. Ji čia tikrai ne prie ko. Lygiai taip pat kaip ir kojinė. Ji pati nusprendė nusiskandinti Kitės dubenėlyje. Kitė nežino kodėl. Gal kojinė porą pametė. Ir pasislėpusi Kitė tik todėl, kad niekas neteisingai neapkaltintų. Žodžiu gyvename linksmai:).
Tag: nykštukai
Apsitvarkymas viduje
Labas, užeik. Neišsigąsk. Aš nesiteisinsiu dėl to, kad į svečius užsuki pačiu netinkamiausiu laiku. Kaip visada. Lyg uoslę tokią turėtum.
Pataikei tiesiai į tvarkymosi įkarštį. Ką tvarkau? Bandau apsikuopti savo viduje. Ne kartą apžiūrinėjai visokias vidines lentynėles. Aha, tas pačias, kuriose po dulkių sluoksniu sukrauti visokie skausmingi ir nemalonūs prisiminimai. Niekam netrukdo, kol dulkių nesudrumsčia. Šiandien nusprendžiau, kad visgi reikia pokyčių. Dulkes nusiurbsime, atsiminimus peržiūrėsime. Kas naudingo ir pamokančio atsirinksime, kas nereikalinga, tiesiai į šiukšledėžę. Imkis nuo ano galo. Nesimuistyk, negi tikėjaisi arbatėlės svečiuose? Aš niekada nesielgiu, taip kaip tu tikiesi.
Šis puodelis, kurį laikai rankose… Kam man jis? Tik prisiminimas apie nemielus studijų metus. Laikau jį tik dėl paveikslėlio. Primena gerus žmones tame etape… Mesk. Kam tos graudžios istorijos. Šiame albume kiaulystės, kurias krėtė “draugai”. Iš to ir taip jau pasimokyta, neverta nuolat vartyt… Mesk…
Atsargiai, nesumindyk. Tie nykštukai visai įsišėlo. Bailiukas su Tingučiu nuolat skriaudžia Spygliuką. Reikia juos uždaryt į narvelį. Gal ir nehumaniška. Nesiginčysiu, bet su savo nykštukais aš darau ką noriu. Labai jau pastaruoju metu įsišėlo Kandutis. Graužtukas su Bambekliuku, apskritai lyderiauja. Reiks jiems duot po obuolį, lai kramto jį, o ne kitus.
Jausmų labirinte irgi netvarka kaip reta. Pameni kai klaidžiojai po jį? Dabar jis dar sunkau įveikiamas. Lengvų emocijų per daug. Jos užtveria praėjimus ir neleidžia brautis toliau. Imk siurblį ir pirmyn. Gerai, kad galiu tave įdarbinti. Mėgstu vadovaut. Žiūrėk besišluojinėdami ir gilesnių jausmų kopėčias priėjom. Visai smagu atkapstyti ir jausti meilę, lojalumą, baimę. Tai įrodo, kad mano vidus dar gyvas.
Ko čia raukaisi? Pavargai tvarkytis? Na per viena vakarą visko ir neiškuopsime. Juolab, kad kas dieną vis daugiau dalykų randasi. Savos vietos, savos lentynėlės. Ir taip jau nemažai padarei. O dabar eik.