Man šiek tiek sunku patikėti tuo, kad jau esame namie, kad miegojome savo lovoje ir kelionė jau tuoj bus kažkur tolumoje. Manau taip jaučiasi kiekvienas keliautojas, nesvarbu, ar jo kelionė buvo kopimas per kalnus, ar gulėjimas Turkijos paplūdimyje. Tai vistiek yra pabėgimas nuo kasdienybės.
Tradiciškai planuoju apžvelgti mūsų išvyką, nes labai jau smagu būna prisiminti.
Keliaujame mes rugpjūtį, netyčia taip gaunasi, bet matau kaip FB nuolat mėto priminimus kas buvo pernai, užpernai ir dar seniau. O buvo kelionės :). Pastaruosius porą metų mes vis keliaudavome motociklu, tačiau šiemet iš 2.5 turimų vienetų nė vienas netiko ilgai kelionei. Jau ir pernai su Princese nebuvo lengva.
Nelabai turėjome ir automobilį, nes varlytė jau byrėjo, o remontuot nebuvo motyvacijos. Tradiciškai šiek tiek pasiblaškėme. Gal kokį skrydį pirkti? Gal traukiniu važiuoti?
Bet paskutinę minutę viskas brangu, o iš anksto planuoti mes nemokame, nes planai pasikeičia net išvakarėse, tai kaip galima pirkt bilietą kažkada ten po pusmečio? Pavydžiu žmonėms, kurie taip moka. Taip pat ir Turkijos, Egiptai nė kiek nedomina. Na, jei norit padovanot nemokamą kelionę, aišku, paimsiu, bet jei turit atliekamų pinigų, tai geriau gal siųskit kažkur kitur?
Žinau žmonių, kurie ten važiuoja, valandų valandas apžiūrinėja viešbučių nuotraukas, rašo jiems laiškus klausdami koks bus maistas, internetas ir kambario apstatymas. Na ir gerai, jei jiems gerai, bet man žiauriai nuobodu. Kažkodėl mus su Gedu traukia tokios atostogos, per kurias nusibaigiam. 😀
Kadangi automobilio šiaip ar taip reikėjo, tai sugalvojom, kad paprasčiau bus nusipirkti, nei ten kokį skrydį išsirinkti :D. Nusižiūrėjome ir nusipirkome maždaug per valandą. Dar per kelias, tą pačią dieną, aš suradau, kas atvažiuos iki namų ir išsiveš mūsų seną mylimą varlytę (aka Nissan). Taigi, taip transporto priemonė atsirado. Sumanėme ja važiuoti į Odesą ir ant tų žodžių, trečią dieną po pirkimo, “naujasis” automobilis taip sugedo, kad teko palikti kitame mieste. Ir kai griežtai bei tvirtai nusprendėme, kad į Odesą nevažiuosime (tai yra ir jokių kitų būdų neieškosime), viskas išsisprendė. Mašina praktiškai be investicijų buvo prižadinta ir laisvas kelias važiuoti mojo iš tolo. Ar galima nepaisyti ženklų? Galima, bet kam reiktų taip kvailai elgtis?
Vis dar nežinojome kur. Todėl nusprendėme neplanuoti. Gal Vokietija, gal Olandija, gal tik Lenkija. Važiuojam ir kiekvieną vakarą suplanuojam kur keliausime rytoj. Sounds good! Bet paskutinę (!!!) dieną sugalvojome įgyvendinti planą, kurį norėjome imti motociklu ir apvažiuoti Baltijos jūrą (atmetant Rusijos dalį). Na ir kodėl gi ne? Finansai kiek riboti (automobilio pirkimas, padangos, draudimai ir etc., gerai gi nugręžė), tad net nesvarstėm jokių ten viešbučių, hotelių, motelių. Žinau žinau, galima ir nemokamai prasisukt per couchsurfing, arba pigiai per airbnb, bet abu šie variantai dvelkia per dideliu social reikaliuku. O mes su Gedu nesame small talk gerbėjai ir šiaip vargina tas atidirbinėjimas besišypsant. Taip, mes tokie. It’s true! Todėl planas buvo miegoti mašinoje ir kempinguose. Taip, aš mėgstu lovą, stogą virš galvos, dušą ir tuli90ką už kelių žingsnių. Kmon, aš gi net blogą apie špaklių rašau ir man tai patinka. Bet nebaugina ir viso to nebuvimas. Po dviračių kelionės per Europą, kurios metu mes miegodavome ten pat, kur tą daro benamiai, kai neturėjom net palapinės, man kažkaip tą daryti mašinoje, ar sąlyginai saugiame kempinge yra visai ne taip ir blogai. Ir net žodis “blogai” čia nėra tinkamas. Gal sakyčiau, kad nėra taip ir nepatogu, kaip skamba.
Kelionės žemėlapis maždaug toks:
Continue reading “5362 km kelionė aplink Baltijos jūrą”
