Labas, užeik. Neišsigąsk. Aš nesiteisinsiu dėl to, kad į svečius užsuki pačiu netinkamiausiu laiku. Kaip visada. Lyg uoslę tokią turėtum.
Pataikei tiesiai į tvarkymosi įkarštį. Ką tvarkau? Bandau apsikuopti savo viduje. Ne kartą apžiūrinėjai visokias vidines lentynėles. Aha, tas pačias, kuriose po dulkių sluoksniu sukrauti visokie skausmingi ir nemalonūs prisiminimai. Niekam netrukdo, kol dulkių nesudrumsčia. Šiandien nusprendžiau, kad visgi reikia pokyčių. Dulkes nusiurbsime, atsiminimus peržiūrėsime. Kas naudingo ir pamokančio atsirinksime, kas nereikalinga, tiesiai į šiukšledėžę. Imkis nuo ano galo. Nesimuistyk, negi tikėjaisi arbatėlės svečiuose? Aš niekada nesielgiu, taip kaip tu tikiesi.
Šis puodelis, kurį laikai rankose… Kam man jis? Tik prisiminimas apie nemielus studijų metus. Laikau jį tik dėl paveikslėlio. Primena gerus žmones tame etape… Mesk. Kam tos graudžios istorijos. Šiame albume kiaulystės, kurias krėtė “draugai”. Iš to ir taip jau pasimokyta, neverta nuolat vartyt… Mesk…
Atsargiai, nesumindyk. Tie nykštukai visai įsišėlo. Bailiukas su Tingučiu nuolat skriaudžia Spygliuką. Reikia juos uždaryt į narvelį. Gal ir nehumaniška. Nesiginčysiu, bet su savo nykštukais aš darau ką noriu. Labai jau pastaruoju metu įsišėlo Kandutis. Graužtukas su Bambekliuku, apskritai lyderiauja. Reiks jiems duot po obuolį, lai kramto jį, o ne kitus.
Jausmų labirinte irgi netvarka kaip reta. Pameni kai klaidžiojai po jį? Dabar jis dar sunkau įveikiamas. Lengvų emocijų per daug. Jos užtveria praėjimus ir neleidžia brautis toliau. Imk siurblį ir pirmyn. Gerai, kad galiu tave įdarbinti. Mėgstu vadovaut. Žiūrėk besišluojinėdami ir gilesnių jausmų kopėčias priėjom. Visai smagu atkapstyti ir jausti meilę, lojalumą, baimę. Tai įrodo, kad mano vidus dar gyvas.
Ko čia raukaisi? Pavargai tvarkytis? Na per viena vakarą visko ir neiškuopsime. Juolab, kad kas dieną vis daugiau dalykų randasi. Savos vietos, savos lentynėlės. Ir taip jau nemažai padarei. O dabar eik.
Tag: vidus
Svečiuose, kur betvarkė
Vėl beldi? Prašiau gi nevaikščioti taip dažnai. Gali ir nusibosti. Ateini nepalankiu metu. Dar klausi kodėl? Nes mano viduje absoliuti betvarkė. Negaliu vedžiotis svečių. Ach, sakai esi draugas, o ne svečias? Ką gi, užeik… Nekaltink manęs jei užpuls į gyvatę materializavesis mano pyktis. Įsidursi į spyglio pavidalo mano sarkazmą, ar į mano purvą išsitepsi savo gražiuosius drabužius.
O taip, tavo nustebęs žvilgnis sako, kad galvojai, jog perdedu? Juk sakiau… Viduje betvarkė. Kaip sudužęs kaleidoskopas – spalvotų stikliukų yra, bet į gražią mozaiką, jie niekaip nebesusidėlioja. Matai šitą skrynutę? Čia bandau paslėpt savo silpnumo likučius. Manai veltui, neseniai mėjinėjau apie draugystę? Viskas iš asmeninės patirties. Tai kas dabar mane kankina. Tikrai stengiausi. Nesu tas žmogus, kuris žaidžia ‘draugauju-nedraugauju’ žaidimus. Todėl viską kas liko čia paslėpsiu. O tu niekam nesakyk, kad saugau šią skrynelę. Aš apsimesiu bejausme.
Tu klysti. Ši balta lenta buvo ir per praeitą tavo viešnagę. Tik nepastebėjai. Čia braižau diagramas. Bandau nusibraižyt sau kelią. Juk niekaip nerandu vietos po saule. Braižau ir trinu. Kyla mintis – ją pavaizduoju. Bet kuo ilgiau žiūriu, tuo labiau suprantu, kad… Tai, ne tai. Ir nutrinu. Jau markeris baigiasi, o aš dar neturiu plano.
Užeik į virtuvę? Nori arbatos? Kaip tik turiu rinkinuką: Salomėjos nusivylimas, baimė. Šiek tiek užsispyrimo. Potraukis rizikai ir viltis. Skonis kaip raudonos arbatos su pipirais. Nori? Geriau paprastos kavos? Mielasis, kad jau taip dažnai užsuki, turėjai suprast – paprasto pas mane nieko nėra.
Ilgai dar būsi? Ne, aš nevarau… Ką veikčiau viena. Tvarkyt savo vidaus neturiu jėgų. Gal nori padėt? Taip ir maniau, kad nenorėsi. Tada užsikurkim kaljaną. Kokio skonio tabakas, klausi? Čia kaip su ta arbata… Mano norų. Išrūkysim juos. Pasklis kaip dūmai… Sklis toli. Matai kokie tiršti? Noriu aš daug… Bet tokių paprastų dalykų, kad vien nuo to jie tampa nerealūs…