Mūsų namuose gyvenantys nykštukai, parodė aukščiausio lygio naglumą.
Jau kurį laiką man kirbėjo mintis, kad prieškambariuke kažko trūksta. Kadangi ten būnu tik kai reikia nusiauti/apsiauti, ta mintis vis šmėstelėdavo. Bet nesusiformuodavo aiškiai. Kol vos neprilipome prie sienos. Kaip? Ogi prie dvipusės lipnios tvirtinimo juostos. Tada pagaliau suvokiau, kad trūksta vieno iš mano meno šedevrų.
Žinoma, galėjau pasikelti ir manyti, kad kas nors pavogė šią meno vertybę. Bet:
a) niekas pas mus per daug nesilanko.
b) ten net nepaveikslas, o terlionė, gi ne veltui mažai matomoje vietoje kaba.
Apkaltinti buvo nykštukai. Nes tie visada viską paslepia. Virtuvinis, tai savam stiliuje. Slepia šaukštelius. Ne ne… Jo nedomina nei šakutės, nei peiliai. Užsiciklinęs jis su šaukšteliais. Na ir sėkmės. Tiesa, aną syk, jis net į darbą prisikabinęs nuėjo. Po to Audrius visur šaukštelių ieškojo. Parazitas (nu ne Audrius, o nykštukas…).
Taigi… Išrikiavau nykštukus ir skaičiau moralą kol pradėjo drebėti. Aš gi moku labai pikta būti. Prisipažino ir paveikslėlį radome giliai giliai už spintos. Reikia pasistengti jį ten sukišti dar.
Pakabintas į savo vietą. Mes lengvai nepasiduodam.
Bet pas mus visi keistuoliai susirinkę. Pvz., grįžus iš darbo, Kitė sakė, kad čia visai ne ji atidarė spintą ir išvertė pusę rūbų. Ji čia tikrai ne prie ko. Lygiai taip pat kaip ir kojinė. Ji pati nusprendė nusiskandinti Kitės dubenėlyje. Kitė nežino kodėl. Gal kojinė porą pametė. Ir pasislėpusi Kitė tik todėl, kad niekas neteisingai neapkaltintų. Žodžiu gyvename linksmai:).
Tag: katė
Mintinėjimas
Kai turi savo nuomonę, kuri nesutampa su kitų – ją pasakai. Anksčiau aš labai aršiai gindavau savo mintis. Nes atrodydavo, kad jei neginsi, vadinasi esi neapsisprendęs. Kildavo ginčai. Kiekvienas turi savo tiesa (nors visi žinome, kad vienų tiesos yra tiesesnės už kitų). Paaugusi supratau, kad nesu blogesnė dėl to, kad galvoju kitaip ir nepavyksta žmonių įtikinti mąstyti „mėjiškai“.
Dabar aš moku klausyti. Klausau, ir jei man kas nepatinka, ar nesutinku – pasakau. Jei mano nuomonė neįdomi, jos nebruku. Galvokit ką norit. Arba pasistenkit mane įtikint:).
Visgi, pasirodo turiu prieštaraujančios reputaciją.
Žmogus man pasakoja, aiškina ir vos ne po kiekvieno sakinio nutyla įdėmiai žiūrėdamas. Klausiu kodėl? Man atsako, kad laukiu kol paprieštarausi. Hm, tai kad sutinku su viskuo. Keista, sako…
Jeigu būtų vasara, dabar eičiau į aną pusę kranto ir pagulėčiau visą pietų pertrauką ant žolės apie nieką negalvodama. Ta mintis taip užvaldė, kad net susigeneravo idėjos kaip būčiau apsirengusi, kokią rankinę pasiimčiau, kad tilptų pliažinė skara, kurią pasitiesčiau. Na kodėl dabar ne vasara?