Ar baigsi tu trepsėt mano galvoje? Gali ir paprastai pabelst. Įleisiu, na kaip visada. Kam šiandien tau reikia trypti mano mintis? Net skamba aidas galvoje. Net skamba aidas galvoje. Net skamba aidas galvoje. Trep trep trep. Taukš taukš taukšt. Bar bar bar. Aš žinau, kad maldos Lietaus deivei jau baigia išsigaliot ir jaučiu visa esybe permainas. Na baik ten trepsėt ir užeik į vidų. Gerai. Bent batus nusiauk. Kažkoks meno troškimas. Neseniai tiesiog sėdėdama sugalvojau, kaip atrodys kitas mano paveikslas. Nežinau kada jis gims. Gal ryt nueisiu ir nusipirksiu dažų. O gal po metų. Bet mano mintyse jis jau sukurtas. Taip bus pirmą kartą. Visada pradedu piešti, o po to gimsta jis. Net keista kas bus atvirkščiai. Nesiklausai tu visai. Vis beldi ir stuksi mano galvoje. Sukeli skausmą, o aš nuo to skausmo noriu nukreipt mintis. Noriu nuviliot tave kur nors. Nukreipt dėmesį, kad nebetuksentum. Nebūk kiaulė. Man ryt į darbą. Toks laikotarpis, kad tikrai yra ką veikti. Na nustok… Kiek tu gali. Juk nenori, kad tavo smagius apsilankymus imčiau sieti su skausmu. Tyliai prašau. Bet argi tu girdi per tą savo beldimą.
Ooo, koks pažįstamas jausmas. Savaitgalį tą trepsenimą atkentėjau. Bet jau išmokau nekreipti dėmesio, praryti vaistą ir pailsėti 🙂
Kaip tyčia namie vaisų nulis.