Tai skambini vis prie durų? Nenoriu atidaryti. Bet tavo atkaklumas mane žavi. Kas dieną ateini ir spaudi durų skambutį, kol pirštas nepaskausta. Pasiduodu ir pripažįstu, kad nusipelnei atpildo. Žadėjau, kad pavaikščiojęs po mano širdį, galėsi apsilankyti ir galvoje. Pabandykim, bet vėl turiu įspėt. Gali gailėtis.
Bet tu per daug nesidžiauk. Giliai tavęs neįsileisiu. Štai atėjom į holą? Žinau, tai nelietuviškas žodis, bet aš taip vadinu. Matai ši patalpa gana didelė ir gana patogiai įrengta gyvenimui. Čia apsistoja visos mano mintys. Kada kelsiuosi, kaip rengsiuosi, ką valgysiu. Nepaimiršt pašerti katės, užsukti kraną, užrakinti duris. Pin kodas toks, trijų paštų slaptažodžiai šitie. Darbų planai, must do sąrašai. Jo gimtadienis, jai paskolint pinigų. Ar gerai atrodau? Ar gerai praeis susirinkimas? Atspausdinti maketą, o anam ištaisyti klaidą. Viskas telpa šiame hole. O iš jo, kaip matai daug daug durų. Norėtum pro kurias nors pralįst, ar ne? Pažiūrėsim.
O tu matau įžūlus. Ir kuo tave patraukė šios durys? Nes ant jų kaba apie radiaciją įspėjantis ženklas? O taip, nors pavojai traukia, aš nepatariu tau atidaryti šių durų. Nes ausis užguls signalizacija ir akis užmerks žybsinti šviesa. Žinai kas tai? Tai tokios pasąmonės mintys. Kai darai darbą, veiksmą, sieki tikslo, naudoji priemones, o pasąmonėje tiesiog klykia sirena, kad kažkur kažkas ne taip, kad kažkur klaida, kad kažko nepastebėjai. Todėl jos pas mane uždarytos sandariai. Tačiau aš nebūčiau aš. Šitos durys yra mano mėgstamiausios. Čia aš suku ratus. Čia aš įlendu tos sirenos pasiklausyti. Čia pakeitusi sprendimą aš ateinu pažiūrėti, ar signalizacija išsijungė. Einam iš čia, nes ten tavęs neįleisiu.
O štai čia gali užsukti drąsiai. Matai kiek lentynų? Neapsigauk, tai ne knygos, ne kompaktai. Tai mano žinios. Raudonoje spintoje rasi, ką sukaupiau iš patirties, net ir maisto gaminimo žinias. Tai ką norėjau pasiimti iš gyvenimo ir iš mokslo įstaigų, bei pasidėti galvoje. Viskas kas man įdomu ir naudinga. Juodoje lentynoje (žinai, kad nemėgstu šios spalvos? Aha, linktelėjai galvą) – tai ką buvau priversta išmokti. Matricos ir integralai, elektros grandinės, signalai ir impulsai, Kafkos „metamorfozės“, Šekspyro sonetai Tai viskas ką kaliau ir kroviau galvoje, bet nei naudojau, nei ruošiuosi. Matai, net dulkių nešluostau. Žalioje lentynoje tai kas man įdomu, bet iš esmės nenaudinga. Įvairios piešimo technikos, Delfi naujienos. Na ir taip toliau. Pats žinai, kad kartais pasišvaistome energija nenaudingai.
Nepavargai dar? Bet jau vakaras. Pavargau aš, ir nepažadėjau, kad aprodysiu visas duris. Matai, kad jų dar ne viena. Nežiūrėk tokiu žvilgsniu. Ne karvė esi gi. Ir ne šuo. Gerai jau. Įkalbėjai. Parodysiu dar vienas duris. Matai šitas grotas? Pastumk jas į kairę. Taip, teisingai. Čia liftas. Liftas, kuris leidžiasi į mano širdį. Liftininkas atveža jausmus ir nuveža racionalias mintis. Gana čia juoktis. Tau jau laikas. Paimk sausainių į kelionę. Pati kepiau.
Tag: mintys
Nostalgija ir sentimentai. Minčių gydimas tęsiasi, arba apie tikrus laiškus
Taip taip, apie tikrus laiškus. Tuos popierinius, rašytus ranka, įdėtus į voką ir išsiųstus. Su savo brangiuoju susipažinau internete. Seniai seniai, kada net minčių, kad toks dalykas gali būti namuose net nebuvo. Tęsėsi mūsų pažintis gana netradiciniu būdu. Kadangi buvau užkietėjusi susirašinėtoja, pasakiau brangiam yozux, kad jei nori su manim toliau bendrauti, tai lauksiu jo laiško. Pati netikėjau, kad 19 metų bernas, informatikos studentas, kuriam galvoje tik PC ir žaidimai, man parašys. Bet parašė. Vakar tėvų namuose išsitraukiau tuos jau aštuonių metų senumo laiškus. Smagu sielai buvo juos žiūrėti. Taip taip, perskaitėte teisingai, būtent žiūrėti, nes skaityti tingėjau. Mano brangusis man ne tik rašė, jis piešė pasisveikinimo užrašus. Kartais šiek tiek kopijuodavo, kartais pats galvodavo. Piešė jis geliniais ryškiais tušinukais, kurių spalvos mamos skeneris nepagavo. Bet parodysiu vistiek (įsivaizduokit ryškias spalvas, ypač ten, kur balta). Iš pradžių užrašai buvo nedrąsūs:
Po to išsiplėsdavo jau per pusę puslapio:
Galiausiai vos tilpo į visą:
Jais aš ir džiaugiausi ir pykau. Džiaugiausi, nes jiems nupiešti reikėjo įdėti daug darbo (yozux ne menininkas). Tai trukdavo. Kadangi mūsų draugystė dar buvo per atstumą, aš tą laiką užskaitydavau kaip skirtą man.
Pykau, nes labai jau ilgai reikdavo laukt laiškų. Pati gavusi, iš karto puldavau rašyt atsakymą ir vėliausiai kitą dieną išsiųsdavau. O jis matai piešdavo… Ir laukdavau aš… (o mobilių telefonų dar niekas neturėjo, jei ką)….
Kaip mintis gydžiau 2
Visą naktį šokau.
Blitzkrieg 3 (dabar 4 ryto parėjus pėstute iš vingio parko iki Kalvarrijų turgaus, tikrai nežinau ar teisingai rašosi ) – jėga!
Širdies viduje.
Užeik užeik. Nesikuklink… Sakai ne laiku? O kada tinkamas laikas pasisvečiuoti viduje? Juo labiau ko tada atėjai? Batų nesiauk. Štai ten gali juos nusivalyti. Aš esu iš tų, kuriems batai yra garderobo dalis. Juos nusiavus, tą dalį prarandi.
Taigi… Štai jau užėjai. Esi mano vidiniame koridoriuje. Nepyk, negaliu visko aprodyti, todėl pasirink. Nežiūrėk išpūtęs akis. Turi du variantus. Smegenys, ar širdis? Širdis? Esi tuo tikras? Tikrai? Gerai. Tada nesakyk, kad tavęs neįspėjau. Einam.
Nustebai, kad pradinės durys ne raudonos? Tai yra maskuotė. Pasiruošęs? Jau ir užėjom, visai neskaudėjo. Ramiai apsidairyk. Kol kas nieko negalvok, nes turi priprast prie mano širdies dūžių ritmo. Čia kaip prie siūbuojančio laivo. Apsiprasi ir galėsime pavaikščioti.
Jau geriau?. Dabar apsižvalgyk įdėmiau. Ei, neįžeidinėk! Tai ne chaosas, tai mano širdis. Žvelk plačiau. Gerai jau, prisipažįstu, čia dulkės. Vadinasi dalykai po jais nereikšmingi arba aš sąmoningai leidau jiems apdulkėti. Jei gali tai labai netrepsėk, nenoriu, kad dulkės pakiltų. Po jomis palaidotos išdavystės ir melai. Praradimai, nusivylimai ir svajonės, kurių siekti nebeturiu jokio noro. Kartais čia užeina tokių kaip tu, blaškosi ir vėl ilgai vargstu kol dulkelės saugiu sluoksniu prispaudžia tai ką noriu pamiršti.
Pažvelk čia. Sakai šios lentynos primena mano rūbų spintą, iš kurios pastoviai kas nors krenta? Esi teisus. Čia mano draugai. Gyvenime jų daugėja, todėl sunku sutilpti riboto dydžio lentynose. Dažnai vienas kitas iškrenta. Po to būna vėl sugrūdamas atgal. Kartais, kaip bebūtų siaubinga supranti, kad šis atsidūrė ne vietoj, ne laiku ir nežinai ką su juo daryti. Be gailesčio trenkiu lauk. Tegu lieka daugiau erdvės pasilikusiems.
Ką ten darai? Įdomios durelės, sakai? Žinoma, kad galima pažvelgti už jų. Čia mano darbas. Nustebai? Na taip jis ne tik smegenyse, yra ir širdyje. Tik va pats matai, durelės gerokai paprastos, į akis nekrenta. Į vidų neverta eit, užteks pažiūrėti per akutę. Ką matai? Viesulas, kurio viduryje gana ramiai sėdžiu aš. Taip, kartais pasiskundžiu, kartais pabandau išeit, o kartais jaučiuosi rami tame viduriuke. Geriau apie tai negalvoti. Einam toliau.
Atsargiai!!! Nenumesk.. Ne, tai nėra žiūronas. Šitas daiktas apibūdina mano mylimą ir meilę. Pavartyk, matai? Visai paprastas iš išorės. Daiktas ir tiek. Dabar pažiūrėk per skylutę? Kaleidoskopas, mozaika, gražiausios gėlės ir ornamentai. Supranti??
Kaip manai gal šiandien jau užteks? Esu labai tiesi ir atvira. Todėl neslapukaudama sakau, kad šiandieninė kelionė po mano širdį baigėsi. Užsuk dar kada. Jei ilgai skambinsi prie durų, gal atidarysiu.
Mintinėjimas
Kai turi savo nuomonę, kuri nesutampa su kitų – ją pasakai. Anksčiau aš labai aršiai gindavau savo mintis. Nes atrodydavo, kad jei neginsi, vadinasi esi neapsisprendęs. Kildavo ginčai. Kiekvienas turi savo tiesa (nors visi žinome, kad vienų tiesos yra tiesesnės už kitų). Paaugusi supratau, kad nesu blogesnė dėl to, kad galvoju kitaip ir nepavyksta žmonių įtikinti mąstyti „mėjiškai“.
Dabar aš moku klausyti. Klausau, ir jei man kas nepatinka, ar nesutinku – pasakau. Jei mano nuomonė neįdomi, jos nebruku. Galvokit ką norit. Arba pasistenkit mane įtikint:).
Visgi, pasirodo turiu prieštaraujančios reputaciją.
Žmogus man pasakoja, aiškina ir vos ne po kiekvieno sakinio nutyla įdėmiai žiūrėdamas. Klausiu kodėl? Man atsako, kad laukiu kol paprieštarausi. Hm, tai kad sutinku su viskuo. Keista, sako…
Jeigu būtų vasara, dabar eičiau į aną pusę kranto ir pagulėčiau visą pietų pertrauką ant žolės apie nieką negalvodama. Ta mintis taip užvaldė, kad net susigeneravo idėjos kaip būčiau apsirengusi, kokią rankinę pasiimčiau, kad tilptų pliažinė skara, kurią pasitiesčiau. Na kodėl dabar ne vasara?
Laiškas (minčių šėliomėjinėjimas)
Labas,
Ne na, išreikšiu pasipiktinimą. Nereikia priprast. Įsivaizduok, neparašiau įrašų vos dvi dienas ir jau sulaukiau lygiai dviejų laiškų su klausimais kodėl…
Ok, girdžiu kaip sakai, kad manimi rūpinasi. Tačiau, juk daugelis
blogerių rašo kartą per savaitę, ar rečiau. Nuo to tik mylimesni. Juk niekad neslėpiau,
kad niekiviskmėjinėjimas
man reikalingas minčių nutekėjimui. Na kaip žaibolaidis. Vietoje laiškų rašytų sau. Aš niekada nesakiau, kad
nusišnekėsiu kas dieną. Išties… Jeigu mano mintys tik protingos, tai ką galiu čia parašyt?
Šiandien darbe grįžusi prie kompiuterio pamačiau vaizdelį: atvertos kelios
naršyklės su belekiek tabų, atidarytas “Total Comander”, 3 paveikslėliai “Irfan Wiev” languose, nebaigtas
programos diegimas (man reikėjo tik paveikslėlio iš kažkurio etapo), dar du dokumentai. Neskaitant, kad
aišku visi mesendžeriai įjungti. Dar veikia virtualus kompas su XP (pagrindiniame Vista), kuriame situcija
panaši.
Žinok tai ne betvarkė. Toks dalykas vadinasi “Salomėjos žurnalo deadline tuoj tuoj”. Ir viskas vyksta taip:
sėdi pas dizainerius ir paaiškėja, kad nėra/netinka/negražus/netikslus koks nors paveikslėlis. Tada bėgi prie savo kompo jo daryt. Pasirodo tai ko reikia staigiai nepadarysi, nes programa tai daro tik pirmą sykį įdiegus. Tada išdiegi ir vėl … Žodžiu, vakare grįžusi į savo darbo vietą, pati nustebau dėl betvarkės ir muilo burbulų virš jos ekrane (screensaver).
Juokiesi? O L., kuriai deadline irgi penktadienį su savo žurnalu verčiasi per galvą ir sakė, kad aš esu
ramybės įsikūnijimas. Gerai, kad žmonėms taip atrodo. Svarbiausia įvaizdis, o po to ir Sprite galėsim išgerti
Jaučiuosi keistai. Kupina energijos, tačiau jaučiu, kad kūnas pavargęs.
Todėl baigiu laišką. Lauk naujų. Nepažadu kada.
O baimę galima apgauti…
Jeigu bijai, kad nutiks kažkas negero tai ir nutiks. Kas ginčyjasi? Gi visada taip būna.
Jeigu žinai šį faktą, vadinasi, jau esi kažkuo pranašus. Tu žinai, kad nutiks kažkas blogo, kai kiti net nenumano.
Tu tikrai gali tam pasiruošti.
Juk jei galvojame, kad per Kalėdas nebus sniego tai jo ir nebus. Galim važiuoti į snieguotą šalį arba nusipirkti dirbtinio sniego. 🙂 Tegul bamba kiti.
Jei tikrai bijome neišlaikyti egzamino – ne veltui. Tie kas daug mokėsi – nebijo. Galim išmokti. Tai sumažins baimę.
Visada nutinka tai ko labiausiai bijome. Išnaudokime šį žinojimą. Užbėkime už akių. Nebebus baimės nebebus ir grėsmės. Apgaukime ją.
Pabaigai iš senutė iliustracija. Aš tris mėnesius bijojau, kad per vestuves lis. Ir lijo. Nors dieną prieš ir dieną po pliekė saulė. Juokėsi visi iš mūsų baimių. Net sinoptikai juokėsi. Nė velnio nelis, sakė piktieji. Bet mes turėjom skėčius. Sau ir skeptikams draugams. Ar panašu, kad parinamės dėl labai smarkaus lietaus? Ar panašu, kad parinuosi, kad mano rausvoji suknelė purvina? O kad ištiesinti plaukai vėl susigarbanojo? Mes žinojom, kad lis. Mes tam ruošėmės. Mums buvo linksma.
P.S. Šiek tiek atnaujinau skiltį “kas aš?”.
Mintys, kurias užrašysiu…
Kodėl telefonas vakar iš dainų grojamų atsitiktine tvarka parinkinėjo normalias, o šiandien būtent tas, kurias įsirašiau per klaidą?
Už 140 lt prisipirkau rūbų, kurių beveik niekas nematys, nors man reikia džinsų ir sijono (Tikrai reikia).
Šiandien daviau interviu apie šeimos vertybes. Tipo kodėl gyvenus n metų susimetus prireikė susituokti? Nepatikėjo žurnalistė, kad norėjau pavardės gražios. Ir kad iškeičiau 12 raidžių pavardę į 4.
Kodėl nuėjus su vyru fotkintis tam pačiam straipsniui… Fotografui paklausus ” tai jūs čia vaidinsit darnią šeimą?” … Man labai juokinga buvo …
Dar iš tos pačios operos… Išpradžių liepė virtuvėje pozuot. Na niekaip natūraliai neišėjo… Sakau, sodinkit mus prie kompo, tai gal bus bent panašu į šeimą… Pasodino. Beveik įsijaučiau, Delfi horoskopus paskaičiau.
Internetas iš degalnės šiandien vėl neveikia… O mano Htc pats nusprendžia, kad kažkodėl kai, kuriuos žodžius rašys iš didžiosios raidės (sufleriai išjungti).
Kodėl automate (tokiam kur būna šokoladukai ir kitoks Š), įvairių rūšių sriubos išrikiuotos vienoje eilėje… Ir ta, kurios noriu kokia trečia. Tai ką, stovėt ir laukt, kol pirmas dvi nupirks? Ašku galima eit į Maxima, bet šalta ir toli. Galima eit šiaip pietaut, bet šalta ir gaila pinigų.
Katė šildo kojas. Teisingas gyvūnas.
Kita Katė guli ant radiatoriaus. Teisingas radiatorius. Gaila aš ten netelpu.
Darbas nesukelia protingų minčių
Šią savaitę užgriuvo darbų lavina. Nieko įpatingo, eilinis žurnalo pridavimas. Kaip visada tokiu metu atsiranda netikėtos reklamos (būtinai 18 val. kai baigiasi oficiali darbo diena). Tai aišku praneša reklamos vadybininkas, kuris jau seniai namie. Jam kas, tereikia tik Salomėjai paskambit. Nega to, kad reikia sugalvot išeitį, tai dar ir būdą išlaikyt dizainerius po darbo. Motyvuot nėra kuo (na supratot)…
Nesvarbu. Tačiau stresinė situacja privertė pagalvot, kokie būna darbuotojų tipai:
1. Tie, kurie nuolat skundžiasi, kad yra labai daug darbo. Dirba tik 8 valandas ir nė minutės daugiau. Visada nespėja. Nespėtus darbus užkrauna kitiem. Šis tipas labiausiai būdingas biudžetinių įstaigų darbuotojams. Lai niekas neįsižeidžia.
2. Tie, kurie skundžiasi, kad yra labai daug darbo. Dirba viršvalandžius, niekam neleidžia perimti darbų. Viršvalandžių kaina, darbus visada spėja. Čia tie, kurie mano esantys nepakeičiami.
3. Tie, kur niekada nesiskundžia. Dirba tik priklausančias valandas. Nieko nespėja ir nesiparina. Vistiek kas nors darbus padarys.
4. Tie, kurie nesiskundžia. Dirba viršvalandžius ir yra tuo patenkinti darboholikai. Aišku, kad viską spėja.
5. Tie, kurie tyli. Nepersidirba ilgai. Viską spėja. Nematomi žmonės.
Aš dažniausiai penktas variantas. Mėgstu pabambėt nelabai garsiai. Tačiau jaučiuosi nematomas žmogus. Nes viska spėju, o niekas nemato kada dirbu.
Pokalbiai (šefas-Š, Salomėja-S):
Š: Reikia baigti iki penktadienio (pirmadienis, reik padaryt 40psl., bet dizainerių beveik neduos, nes jie daro kitą žurnalą.).
S: Gerai.
Š: Šiaip tai būtų geriau ketvirtadienį.
S: Gerai.
Š: Spėsim? (hm, tik kam čia ta daugiskaita?)
S: Taip
Po to dar šimtą kartų per dieną:
Š: Spėsim?
S: Taip.
Ir nepaisant to ką rašiau pradžioj apie reklamas… Dar nepaisant nenumatųtų kliūčių, pvz., neveikiančio neto… Spėsim. Ir niekas ačiū nesakys. Nors mano darbas ne visai toks… Bet… daugiau minčių nėra, o viešai guostis bijau.