Taip taip, apie tikrus laiškus. Tuos popierinius, rašytus ranka, įdėtus į voką ir išsiųstus. Su savo brangiuoju susipažinau internete. Seniai seniai, kada net minčių, kad toks dalykas gali būti namuose net nebuvo. Tęsėsi mūsų pažintis gana netradiciniu būdu. Kadangi buvau užkietėjusi susirašinėtoja, pasakiau brangiam yozux, kad jei nori su manim toliau bendrauti, tai lauksiu jo laiško. Pati netikėjau, kad 19 metų bernas, informatikos studentas, kuriam galvoje tik PC ir žaidimai, man parašys. Bet parašė. Vakar tėvų namuose išsitraukiau tuos jau aštuonių metų senumo laiškus. Smagu sielai buvo juos žiūrėti. Taip taip, perskaitėte teisingai, būtent žiūrėti, nes skaityti tingėjau. Mano brangusis man ne tik rašė, jis piešė pasisveikinimo užrašus. Kartais šiek tiek kopijuodavo, kartais pats galvodavo. Piešė jis geliniais ryškiais tušinukais, kurių spalvos mamos skeneris nepagavo. Bet parodysiu vistiek (įsivaizduokit ryškias spalvas, ypač ten, kur balta). Iš pradžių užrašai buvo nedrąsūs:
Po to išsiplėsdavo jau per pusę puslapio:
Galiausiai vos tilpo į visą:
Jais aš ir džiaugiausi ir pykau. Džiaugiausi, nes jiems nupiešti reikėjo įdėti daug darbo (yozux ne menininkas). Tai trukdavo. Kadangi mūsų draugystė dar buvo per atstumą, aš tą laiką užskaitydavau kaip skirtą man.
Pykau, nes labai jau ilgai reikdavo laukt laiškų. Pati gavusi, iš karto puldavau rašyt atsakymą ir vėliausiai kitą dieną išsiųsdavau. O jis matai piešdavo… Ir laukdavau aš… (o mobilių telefonų dar niekas neturėjo, jei ką)….
Mano žmonai net kvapą užgniaužė 🙂 Minusas man… 🙂
Labai įspūdinga!
Gaila, o gaila, kad nesimato čia spalvų…
Fantastiniai piešiniai:) Labai gražu:) Tokiu laiškų tikrai verta palaukti:)
wau.. truksta zodziu (: talentingas informatikas
eh, reiktų ir man parodyti paauglystės savo ir jos laiškus. mes net dienoraščius rašėm vienas kitam. knygas kūrėm. tik bėda, kad su JA jau seniai nebedraugaujam, tai tie visi laiškai ir knygos guli kažkur giliai ir nebesuteikia tų gražių jausmų 🙂
Mes tai kiekvieną laišką pabaigdavom kokiu nesąmoningu klausimu, pvz., kodėl raganos skraido ant šluotos, kiek bus du kart du, ant kokio stogo gyvena karsonas.
Aišku laiško dalį paskirdavom gudriam atsakymui. Nors klausimus sugalvot sunku buvo:))) … Ech:)
Ej, na čia super! Oho, žinok net aiktėlėjau… ir taip gražiai man tie Mėja, Salomute…
Baa net sussinervinau dabar, kad tie mobiliakai, Skaipai… Taip miela, dar kad nuolat paišomas būtent tavo vardas. Tokie dalykai ypač imponuoja ir turi būti pasiliekami, kaip mieli prisiminimai.
KaVeikti, jei ne internetas nebūtų šių laiškų. Pažintis tai IRC įvyko. Todėl nesmerkim to interneto :))))
Bet taigi tai yra FAINA!
Kaip gerai kad papuoliau i pereinama laikotarpi, kai reikejo ir papiesti ir paspausdinti 😉
Kažkas nerealaus 🙂
Labai miela ir šilta 😉 Aišku, negalėjau nepastebėti elementarios gramatinės klaidos vienam laiške, betgi tokios iliustracijos viską atperka 🙂