Shut down. Namo. Namo? Namo tuo pačiu keliu. Kražių stotelė. Troleibusas. Namai. Namai? Bet kojos neša į kitą pusę. Kur? Ko? Klausysiu jų. Lai neša. Lukiškių aikštė. Neskubu. Šiandien aš viena. Mane mažai domina praeiviai. Žiūriu į juos ir nieko nematau. Pirmyn ir tik pirmyn. Žvilgteliu į savo atspindį vitrinose. Keista, jose nematau daugiau nieko išskyrus save. Juoda striukė ir aplink kojas besiplaikstanti raudona suknelė. Tai aš? Šiandien sau patinku. Tik todėl, kad tokiomis dienomis reikia kam nors patikti. Bent jau sau.
Pasiveja kolega.
– Kur eini?
– Niekur… …o tu?
Kažką atsako, bet nė neklausau. Šiandien aš viena. Tik viena. Lyg ir kažką kalbam, girdžiu žodžius “keista”, “keistai”. Matyt šneku ką nors ne į temą. Bet man nerūpi. Šiandien aš viena.
– Iki, man ten.
Pasuku į Vilniaus gatvę. Einu pro žmones, kaip pro dekoracijas. Dekoracijos geria kavą, dekoracijos važiuoja dviračiu, dekoracijos juokiasi. Statistai. Jie vien tam, kad scena nebūtų tuščia. Vitrinoje matau marškinius “cute, but psycho”. Gal nusipirkt? Velniop, man užrašų nereikia. Ir taip matosi kokia aš. Mano meka. Knygynas. Suku ratus, kartu su dekoracijom. Jau žinau, ko ateisiu po algos. Tolyn. Kojos neša link namų. Namų? Stotelė. Net du penkti troleibusai. Kitu laiku, kitą dieną jie suvirpins drugelius miegančius viduje. Bet šiandien aš viena. Štai jis. Kuris mane parveš namo. Namo? Stoviu ir žvelgiu pro galinį stiklą. Gale sėdi graži dekoracija vaikino pavidalu. Ne šiandien. Šiandien, nekursiu tau istorijos. Per daug detalių apie tave jau žinau. Žiūriu į priešinga kryptimi važiuojančias mašinas. Išsirikiuoja prie šviesoforo ir dega dega stabdžių lemputės raudonai. Plėšriai. Kaip akys tų, kurie pastaruoju metu nori atimti džiaugsmą. Bet šiandien aš nebijau.
Balto katino kiemas. Pasisveikiname kasdieną. Kartais jis mane supažindina su savo svečiais. Kai lyja – tupi po balkonais. Dabar vakarieniauja prie laiptinės.
– Skanaus, katine!
Mano kiemas. Iš tolo šviečia kiaušinio trynio geltonumo mašina. Taip, šiandien ir mano kieme yra spalvų. Oranžine štai šviečia lifto mygtukas. Žvelgiu po kojomis. Po kojomis erelis su skaičiumi trylika. Tvarka ir teisingumas? Nei tvarkos nei teisingumo, pagalvoju ir žengiu į tą dėžę, kuri pakels mane į viršų. Namai. Namai?
Vėliau. Stoviu po dušu ir gremžiu nuo saves mintis. Ir viduje rašau naujas. Rašau ir niekas niekada jų neperskaitys. Pirmyn ir tik pirmyn.