Tai sakot tryliktas penktadienis? Mėgstu penktadienius. Turbūt dar nuo mokyklos laikų. Nors jau bandau išguiti tą skirstymą pagal dienas. Mėgstu 13. Žodžiu man tai viskas gerai. Bet ne visiems.
Spaudos kioske mane labai myli. Tai su dideliausia meile įbruko papildomų lipdukų. Gaila, bet aš juos “danešiau” tik iki pirmo konteinerio. Net nežinau ką ten rinkt reikia.
Pašte manęs klausia ar reiks faktūros. Taip taip sakau, ir dar galva palinksiu. Po to jau kai faktūros spausdinimo metas ateina, ji viltingai sako: “tai nereikia faktūros, ar ne?”.
Maximoje prieina prie manęs tokia moterėlė. Sena jau, visa raukšlėta tokia. Prašo perskaityt kas ant kremo parašyta. Koks jis, klausia? Stangrinamasis, nuo raukšlių… Tai ji manęs klausia, o tai išlygins man veidą? Ir rodo savas raukšles. Na, sakau, taip jie rašo. Nesąmonė, vos ne rėkia jau ji. Nusipirkau aną kartą ir nieko jis man neišlygino! Tai aš sakau – visi jie tokie patys. O ta gi bumba, kad o pinigai tai dideli. Ir ką aš? Aš nieko.
Stoviu eilėje. Teta už manęs sako: – pasakykite prašau, kokia šiandien savaitės diena? Penktadienis. Ak, penktadienis! Kaip gerai, tai tada dar turiu laiko.
O tada už mūsų atsistoja du tokie sudaužyti obuoliukai. Optimos alų perka. Mandagučiai tokie. Tai visiems iš eilės bandė maximos kortelę įkišti. Na gal jūs neturite, gal jums reikia, pasinaudokite, pasinaudokite…
Žiū, visiems savotiškai 13-penktadieniuojasi.
Aš tai jimu libdukus. Galvoju sieną jais išsiklijuosiu, ar bent jau mašiną.
O tai gerai tada. Nebeišmetinėsiu ir tau perduosiu 🙂