Stebėjimai

Vienas mano draugas (?) sakė, kad žmonėms nepatinka kai juos stebi. Šiek tiek galiu ir paprieštaraut. Kodėl tada, kai paskelbiama atranka į kokį nors realybės show, anketos skaičiuojamos ne šimtais, o tūkstančiais? Visgi, žmonės, jei jums nepatinka, kai jus stebi, tai sorry. Nes šiandien , vietoje pietų, išslinkau paspoksot į praeivius. Tik jau nereikia įsivaizduot, kad aš akimis juos badau. Bet stengiuosi prasilenkdama su žmogumi pastebėti, kokią nors detalę. Gal nuotaikos blyksnį, išskirtinį aprangos elementą, eiseną, užsisvajojimą ar išsiblaškymą.
Kiek daug žmonių tvarko įvairius reikalus telefonu. Pro mane praskrieja nuotrupos „ataskaita išsiunčiau dar penktadienį…“, „negavau aš jokio laiško…“, „ką? Taigi viskas jau seniai suderinta…“. Šie žmonės tikrai nesišypso.
Užsisvajojęs tipas sėdi ant suolelio. Šildosi matyt.
Pro šalį praeina mergina, kuri iš karto man primena PinkCity. Nes jos striukė tokios spalvos, kaip PinkCity marškinėliai per „BLOGin“, ir plaukai panašūs. Žinant, kad tų marškinėlių ir rožinės spalvos Jovita nedėvi kasdien, tai tiek to panašumo, bet prisiminimas sukėlė šypseną.
Kažkas ką tik apsipirko. Dvi draugės apsikrovusios pirkinių maišeliais žingsniuoja lėtu žingsneliu. Panašu, kad pirkimas išvargino…
Porelė ant suoliuko. Ant vaikino kelių nešiojamas kompiuteris. Kažką aktyviai komentuoja merginai. Gal vakarėlio nuotraukas rodo?
Pasimatymas? Juoda nuo galvos iki kojų mergina neramiai dairosi. Panašu, kad kažko laukia. Vaikino? Apsipirkinėjimų draugės? Seniai matyto pažįstamo? Nelaukiu, šio stoviniavimo rezultatų…
O keisčiausia, kad aš pati dažnai jaučiuosi nematoma. Einu, žiūriu ir įsivaizduoju, kad manęs niekas nepastebi. Nors šiandien šviečiu ryškiai geltonai.

Apie Donatą vardu Puškinas

Iš tiesų, tai labai žaviuosi žmonėmis, kurie kiekvieną gyvenimo situaciją paverčia scena iš komedijos.
Jeigu reikia atidaryti duris, tai būtinai su koja, trenksmais ir bildėjimais. O po to šypsosi :). Laukia reakcijos (taip ir girdžiu mintyse, tą juoką ir plojimus, kurie būna komedinių serialų fone).
Jie negali nepridėt prieskonių į gyvenimą. Jeigu apibūdins kvapą, tai kaip niekas kitas: „kvapas kaip taxi“, „smirda čia, kaip prie kaboko kampo“.
Jis net surengs parodomąjį cirką darydamasis arbatą. O taip, pradedant vandens pylimu į arbatinuką, baigiant paskutiniu gurkšniu. Naiviai ir nuoširdžiai jis tikina, kad yra toks. Kad nė kiek nesimaivo.
Jis sunkumus pasitiks su fraze: „kuo blogiau, tuo geriau“. Stebint iš šalies – juokiesi. Veikiant ką nors bendrai (pvz., pietaujant), visada jautiesi tos komedijos dalyvis. Todėl pasikrauni gerų emocijų.
Taip. Donatai, tai apie tave, kaip ir žadėjau. Tikiuosi, visi darbe turi tokių kolegų, kurie kelia nuotaiką, bet kokiose situacijose. Tik jei Donatas Puškinas, tai aš Nėris.

Mėgstu išgalvot gyvenimus

Rytas. Troleibusas. Laisva vieta. Apsidairom. Maniakių bobučių nėra. Senučių, kurioms norisi užleisti vietą – nėra. Atsisėdu. Gale. Veidu į troleibuso galą. Prieš mane trys žmonės. Trys žmonės. Trys gyvenimai. Įdomu. Viduryje vaikinukas. Pakelia akis. Susiduria su mano žvilgsniu. Susikuklinęs nuleidžia akis, rašo sms. Vaikine, nori istorijos? Eilinės, ar … Gerai, lai bus paprasta, kasdieninė. Vardas tavo Tomas. Važiuoji į paskaitą. Mėgsti pamiegot, todėl pirmą pramiegojai. Neaišku, ar nueisi į antrą. Universitete ir be paskaitų yra gana įdomių. Greičiausiai susitiksi su mergina. Ar ji čia sukelia tokią šypseną, kai skaitai žinutes. Paprastas, studentiškas gyvenimas.
Mergina. Ryškiai rožinė palaidinė, odinė striukytė. Džinsiukai. Rankoje sąsiuvinukas, kitoje telefonas, iš kurio klausaisi muzikos. Jokios rankinės. Tau sugalvosim, kokią nors baisią istoriją, ok? Atrodo tavo vardas Irena. Tavo skurdi apranga ir minimalus daiktų kiekis, rodo, kad iš namų teko skuosti. Kas? Susipykai su vaikinu, kad trenkusi durimis išlėkei? Kur? Į paskaitą juk neisi. Tušinuko net neturi. Pasivaikščiosi po miestą. Ir grįši kai jis bus išėjęs.
Ech, ačiū už draugiją, mieli keleiviai. Gal dar susitiksim. Gal būsiu geriau nusiteikus ir sugalvosiu jums turtingus gyvenimus, kuriuose troleibusais važinėjate tik norėdami patirt egzotikos.

Kas domina žmones?

Kas sutinka su tuo, kad žmonės keistuoliai? Galit jau nuleist rankas. Šį įrašą įtakojo du dalykai. Vienas jų, tai žurnalo „Žmonės“ atsiradimas virtuvėje. Taip taip, atsiradimas, nes kai gyveni ne vienas, ne tokių keistenybių randi. Antras, tai laiško, kurį čia pažadėjau, rašymas.
Tai va. Paėmiau tuos „Žmones“, vartau… Pagaunu save ne skaitančia, bet maketus apžiūrinėjančią. Galvojančią, kaip pas mus sektųsi, kaip čia sudėliotume… Po to pamąsčiau, kas skaito tą žurnalą. Ir kam. Didžiausiu tiražu leidžiama kas, kur, su kuo ir ką darė. Ką planuoja daryt ir ką padarė, kai jam buvo penki metai. Įdomu? Akivaizdu, kad tūkstančiams tikrai taip.
O po to rašiau laišką. Ir galvojau, ką parašyt visai nepažįstamam žmogui? Apie save? Kur su kuo, ką dariau? Kada ir kas man sakė? Bet rašydama kažkaip netyčia papasakojau apie tą būdo bruožą, dėl kurio kitiems atrodau drąsi. Po to papasakojau, kad nesu drąsi, nes labai bijau to ir ano. Ir galvoju, ar svarbi žmogaus socialinė bei šeimyninė padėtis? Lytinė orientacija? Amžius? Kai žinai savybes ir baimes. Gal net norus ir siekius? Ar tokie dalykai visai neįdomūs šiame pasaulyje?

Kantrybinėjimas

Kažkaip šiandien išsišnekėt baisiai norisi :). Krenta mintys iš galvos.
Sako kantrybė turi ribas. Išgirdusi šitą žodį iš karto prisimenu visokius lim iš matematikos. Visgi ne apie matematiką, nors gal šiek tiek. Tiksliau apie matavimus. Kaip surast ribą? Na ne tą, prie kurios artėja kintamieji dydžiai. O tą, kuri apriboja mūsų kantrybę.
Šiaip, jei galvojant bendrai, tai esu labai nekantri. Noriu visko greitai, čia dabar. Nemėgstu laukti, kol pamatysiu rezultatą. Ypač jei daug jėgų tam skyriau. Greičiau, mikliau, nenoriu stovėt eilėje, duokit saldainį dabar.
Tačiau jei kalbame apie santykius su žmonėmis, atrandu, kad daug daug daug tos kantrybės yra pas mane. Gal dėl to, kad stengiuosi atvirai mąstyt? Priimti kitokius žmones. Toleruot visokius nukrypimus nuo tiesios linijos. Nes kai pagalvoju, tai tarp šitiek mane supančių žmoniu, gal tik koks vienas išveda iš kantrybės. Ir tik todėl, kad aš tam leidžiuosi. Pasakysiu kaip paslaptį, tam kad galėčiau paskui pabambėt, pasiskųst ir pagailėt savęs, kur kamputyje.
O dabar turiu dar vieną variantą. Aš žinau, kad mane bando išvest iš kantrybės. Ir kuo labiau žinau, tuo labiau užsispyrusi ramiai į tai žiūriu. Net gi pasufleruoju. Pirmyn. Tau liko nedaug. Jei dabar padarytum šitaip, aš būčiau jau palaužta. Dar pamėgink pašokinėt mane sutrypęs. Nepavyko? Tai atimk visus saldainius. Irgi dar neverkiu? Tai pamėgink šaltu vandeniu apliet. O viduje žinau, užteks man tos kantrybės dar ilgam. O po to atsiras abejingumas bei ignoravimas. Ir tada, man atrodo, kantrybės bandytojas neapsidžiaugs. Nes visai ne to siekia. Tik šiaip nori pažiūrėt, kur Salomėjos kantrybės ribos.