Kantrybinėjimas

Kažkaip šiandien išsišnekėt baisiai norisi :). Krenta mintys iš galvos.
Sako kantrybė turi ribas. Išgirdusi šitą žodį iš karto prisimenu visokius lim iš matematikos. Visgi ne apie matematiką, nors gal šiek tiek. Tiksliau apie matavimus. Kaip surast ribą? Na ne tą, prie kurios artėja kintamieji dydžiai. O tą, kuri apriboja mūsų kantrybę.
Šiaip, jei galvojant bendrai, tai esu labai nekantri. Noriu visko greitai, čia dabar. Nemėgstu laukti, kol pamatysiu rezultatą. Ypač jei daug jėgų tam skyriau. Greičiau, mikliau, nenoriu stovėt eilėje, duokit saldainį dabar.
Tačiau jei kalbame apie santykius su žmonėmis, atrandu, kad daug daug daug tos kantrybės yra pas mane. Gal dėl to, kad stengiuosi atvirai mąstyt? Priimti kitokius žmones. Toleruot visokius nukrypimus nuo tiesios linijos. Nes kai pagalvoju, tai tarp šitiek mane supančių žmoniu, gal tik koks vienas išveda iš kantrybės. Ir tik todėl, kad aš tam leidžiuosi. Pasakysiu kaip paslaptį, tam kad galėčiau paskui pabambėt, pasiskųst ir pagailėt savęs, kur kamputyje.
O dabar turiu dar vieną variantą. Aš žinau, kad mane bando išvest iš kantrybės. Ir kuo labiau žinau, tuo labiau užsispyrusi ramiai į tai žiūriu. Net gi pasufleruoju. Pirmyn. Tau liko nedaug. Jei dabar padarytum šitaip, aš būčiau jau palaužta. Dar pamėgink pašokinėt mane sutrypęs. Nepavyko? Tai atimk visus saldainius. Irgi dar neverkiu? Tai pamėgink šaltu vandeniu apliet. O viduje žinau, užteks man tos kantrybės dar ilgam. O po to atsiras abejingumas bei ignoravimas. Ir tada, man atrodo, kantrybės bandytojas neapsidžiaugs. Nes visai ne to siekia. Tik šiaip nori pažiūrėt, kur Salomėjos kantrybės ribos.