Mano svajonių būstas labai standartinis. Turi vieną vienutėlį reikalavimą – man ten privalo būti gera. Gera, kai tu ateisi į svečius. Užkopsi išoriniais lauko laiptukais į antrą aukštą. Esi lauko koridoriumi kelis metrus. Paskambinsi į duris. Ir pateksi. Gal į mano širdį. Gal į mano vidų. Gal tiesiog į mano namus.
Nusivesiu tave į virtuvę. Atsisėdęs patogiame krėsle ir apsigaubęs kojas languotu pledu (o ne, pas mane ne šalta, bet taip daug jaukiau), nebenorėsi niekur eiti. Aš tau pasiūlysiu arbatos. Tu sutiksi. Užplikysiu didelį puodą. Kvepės medumi. Pati atsisėsiu ant medinių kopėčių pakopos. Kokių kopėčių? Tų ant, kurių pasilipu kai noriu pasiekti tai kas palubėje. Juk reikia išnaudot aukštas erdves.
Geri jau arbatą? Su lyg pirmu gurkšniu vėl pateksi į mano vidų. Parodysiu naują skrynutę. Naują, bet seną. Užrakinau čia blogą nuotaiką. Pasivaikščiosime, pasižvalgysime. Bet gal ne po vidų?
Mano svajonių būste yra biblioteka. Ne didelė, bet pakanka, kad čia stovinčiame minkštame fotelyje užstrigčiau ilgam. Mėgstu čia tvarkyt knygas. Vis perdėlioju. Tai pagal dydį, tai pagal žanrą, tai pagal autorius… Ištraukiu. Pasklaidau. Susirandu mėgstamiausią ištrauką. Kartais net užmirštu ko aš čia ir ką… Gera.
Mano svajonių būste aplankykime svetainę. Nenustebk, kad nėra čia daug baldų. Tik šis raudonas minkštas kilimas ir krūva pagalvėlių. Gal nenori įpareigotai sėdėti ant kietos, atseit stilingos sofutės? Visada galiu pasiūlyt sugrįžt į virtuvę. O tu žinai, kad mano svajonių būstas, transformuojasi pagal poreikius? Kai reikia, čia telpa didžiulis vakarėlis. Ir visi dalyviai turi, kur nakvoti. Ryte lipa ant tų kopėtėlių kavos. Čia yra erdvės mano mylimam Jungle, o jo D&B skambesiui. Mano svajonių būstas moka susitraukti, į mažytį jaukų kampą. Nes jis svajonių.
Tag: svajonės
Noriu bibliotekos
Kaip jūs skaitote knygas?
Niekada, neslėpiau, kad knygos yra didžiausias mano pomėgis. Ir kai užaugsiu tai tikrai turėsiu
nemažą asmeninę biblioteką.
Romantiškose svajonėse įsivaizduoju, kaip skaitau supamoje kėdėje, terasoje arba netoli židinio.
Šalia garuoja raudonos arbatos puodelis arba stovi taurė raudono vyno. Niekas netrukdo, niekur
nereikia eiti, todėl žinau, kad turiu laiko iki paskutinio puslapio.
Realybėje aš šiek tiek užtrunku kol prisiruošiu skaityti. Man gaila pradėti knygą. Žinau, kad ji
baigsis, o deja biblioteka ribota.
Galiausiai paimu knygą kokia 22 val. priklausomai nuo storio 2-3 val. padedu perskaitytą. Ir kai darbe sako: atrodai neišsimiegojusi, ką veikei naktį? … Aš sąžiningai atsakau – skaičiau.
Per atostogas galiu perskaityt ir kelias knygas per dieną. Ne dėl skaičiaus. Dėl skaitymo.
Paskutinės mano skaitytos knygos labai skirtingos. Perskaičiau Jane Austen “Puikybė ir Prietarai”. Ne kaip pastaruoju metu jaučiausi, todėl man reikėjo lengvo skaitalo. Šitas buvo kaip tik. Žavi kalba “aš netrurėjau laimės Jus suprasti”. Banaloka istorija. Todėl be jokios intrigos galima pasimėgauti rašymo stiliumi, o ne siužeto vingiais. Po jos ėmiausi Lisa See. „Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė“. Rytų pasaulis. Senoji Kinija. Aš visada žinojau, kad Kinijoje luošindavo merginas ir rišdavo joms kojas, kad pėda neaugtų. Tačiau pirmą kartą teko skaityti kaip tai vyksta. Ir nors tai grožinės literatūros knyga, vistiek pakankamai lengva įsijausti į tų merginų gyvenimus, į požiūrį. Susitaikymą ir visiška supratimą, kodėl jos žalojamos. Knygos istorija – draugystė, kurią sugriauna eilinis nesusišnekėjimas. Verčia atsargiau rinktis žodžius:). Ir dar labai patiko nuolat akcentuojama moteriška mintis “paklusk, paklusk, paklusk, o po to daryk kaip nori”.
Po to mano skaityme sekė atsipalaidavimas ir Poterio paskutinė dalis. Knyga, kurios pirkti nenorėjau, pasiskolinti nebuvo iš kur, o perskaityti traukė. Smagi, kaip ir ankstesnės dalys, tik gaila, kad veiksmas nebe mokykloje.
Greta dar permečiau Aleksej Ivanov “Geografas gaublį pragėrė”. Vėl gi. Nors jau ne daug man teko matyt, bet tarybinių laikų prisiminimus žadina. Pvz., mokytojas svarstomas už tai, kad laisvai bendrauja su mokiniais, sėdi ant stalo ir t.t. Paprasto žmogaus, paprastas gyvenimas, mums pažįstamu laikotarpiu.
Štai aptariau per savaitę perskaitytas knygas. Dabar laukia Tracy Chevalier “Žiburiai”. Turbūt
pradėsiu kokią 22 val.
Noriu bibliotekos
Kaip jūs skaitote knygas?
Niekada, neslėpiau, kad knygos yra didžiausias mano pomėgis. Ir kai užaugsiu tai tikrai turėsiu
nemažą asmeninę biblioteką.
Romantiškose svajonėse įsivaizduoju, kaip skaitau supamoje kėdėje, terasoje arba netoli židinio.
Šalia garuoja raudonos arbatos puodelis arba stovi taurė raudono vyno. Niekas netrukdo, niekur
nereikia eiti, todėl žinau, kad turiu laiko iki paskutinio puslapio.
Realybėje aš šiek tiek užtrunku kol prisiruošiu skaityti. Man gaila pradėti knygą. Žinau, kad ji
baigsis, o deja biblioteka ribota.
Galiausiai paimu knygą kokia 22 val. priklausomai nuo storio 2-3 val. padedu perskaitytą. Ir kai darbe sako: atrodai neišsimiegojusi, ką veikei naktį? … Aš sąžiningai atsakau – skaičiau.
Per atostogas galiu perskaityt ir kelias knygas per dieną. Ne dėl skaičiaus. Dėl skaitymo.
Paskutinės mano skaitytos knygos labai skirtingos. Perskaičiau Jane Austen “Puikybė ir Prietarai”. Ne kaip pastaruoju metu jaučiausi, todėl man reikėjo lengvo skaitalo. Šitas buvo kaip tik. Žavi kalba “aš netrurėjau laimės Jus suprasti”. Banaloka istorija. Todėl be jokios intrigos galima pasimėgauti rašymo stiliumi, o ne siužeto vingiais. Po jos ėmiausi Lisa See. „Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė“. Rytų pasaulis. Senoji Kinija. Aš visada žinojau, kad Kinijoje luošindavo merginas ir rišdavo joms kojas, kad pėda neaugtų. Tačiau pirmą kartą teko skaityti kaip tai vyksta. Ir nors tai grožinės literatūros knyga, vistiek pakankamai lengva įsijausti į tų merginų gyvenimus, į požiūrį. Susitaikymą ir visiška supratimą, kodėl jos žalojamos. Knygos istorija – draugystė, kurią sugriauna eilinis nesusišnekėjimas. Verčia atsargiau rinktis žodžius:). Ir dar labai patiko nuolat akcentuojama moteriška mintis “paklusk, paklusk, paklusk, o po to daryk kaip nori”.
Po to mano skaityme sekė atsipalaidavimas ir Poterio paskutinė dalis. Knyga, kurios pirkti nenorėjau, pasiskolinti nebuvo iš kur, o perskaityti traukė. Smagi, kaip ir ankstesnės dalys, tik gaila, kad veiksmas nebe mokykloje.
Greta dar permečiau Aleksej Ivanov “Geografas gaublį pragėrė”. Vėl gi. Nors jau ne daug man teko matyt, bet tarybinių laikų prisiminimus žadina. Pvz., mokytojas svarstomas už tai, kad laisvai bendrauja su mokiniais, sėdi ant stalo ir t.t. Paprasto žmogaus, paprastas gyvenimas, mums pažįstamu laikotarpiu.
Štai aptariau per savaitę perskaitytas knygas. Dabar laukia Tracy Chevalier “Žiburiai”. Turbūt
pradėsiu kokią 22 val.