Mūsų darbe šiandien dingo internetas. Cha Cha Cha… Direktorius sakė, nes lemputė nedega… Ji nedega, nes… O to nes mes ir neklausėm. Viskuo kalta lemputė. O ką daryt, kai didžiai darbo daliai interneto reikia? Pasidaryt mažąją darbo dalį. Visisškai teisingai? O po to?
Nuveikt galima daug:
Sukurt teoriją, kad dizainerių darbas su ” QuarkXPress” vadinamas kvarksėjimu. Kvarksi – varlės. Varlės sėdi kūdroj… Jei gerai dirba – geras varliukas. Jei blogai – ką tu rūpuže padarei. Tiesa, dizaineriai išklausę šią teoriją, visai neapsidžiaugė. Į galvą nedavė. Bet minčių tokių turėjo.
Galima maloniai papliurpti su su kolegom. Temom, kurioms paprastai nelieka laiko.
Šimtą kartų išgerti kavos bei arbatos.
Nueit pas valdžią. Sakyt “galima patrukdyt?”. Sulaukt atsakymo: “jei dėl interneto – tai ne”. Užtikrint, kad visai ne dėl to ir susiderint kitus reikalus. Geranoriški tokie, jei apie internetą neklausi.
Galima sužinoti, kokių žaidimų yra tavo “Vistoje”. Padaryt išvadą, kad soliteryje kortos dėliojasi gražiau nei XP languose.
Galima susitvarkyt darbalaukį (megstu tik, kai šiukšledėžė jame lieka). Taip pat ištrint nelegalią muziką.
Galima penkias minutes paspoksot į Skrynseiverį, galvojant, ką čia dar naudingo nuveikus.
Galima sakyt, einu namo. O lep. šefas sako: “palauk, baigsiu kortas dėliot, eisim kartu”.
Galima nueit parūkyt. Sužinot, kaip kitos redakcijos reaguoja į interneto nebuvimą. Prisigaudyt gandų visokių.
Galima susirašyt planą, ką veiksi ryt, arba kai atsiras internetas.
Galima paskaityt kitus naujus leidyklos žurnalus.
Daug visko galima, bet baigėsi darbo valandos. Išėjau anksčiau, nes iš namų reikėjo išsiųst vadovui tekstą… Įskaičiavau į darbo laiką. Va.
Tag: internetas
Kai interneto nėra
Mūsų darbe šiandien dingo internetas. Cha Cha Cha… Direktorius sakė, nes lemputė nedega… Ji nedega, nes… O to nes mes ir neklausėm. Viskuo kalta lemputė. O ką daryt, kai didžiai darbo daliai interneto reikia? Pasidaryt mažąją darbo dalį. Visisškai teisingai? O po to?
Nuveikt galima daug:
Sukurt teoriją, kad dizainerių darbas su ” QuarkXPress” vadinamas kvarksėjimu. Kvarksi – varlės. Varlės sėdi kūdroj… Jei gerai dirba – geras varliukas. Jei blogai – ką tu rūpuže padarei. Tiesa, dizaineriai išklausę šią teoriją, visai neapsidžiaugė. Į galvą nedavė. Bet minčių tokių turėjo.
Galima maloniai papliurpti su su kolegom. Temom, kurioms paprastai nelieka laiko.
Šimtą kartų išgerti kavos bei arbatos.
Nueit pas valdžią. Sakyt “galima patrukdyt?”. Sulaukt atsakymo: “jei dėl interneto – tai ne”. Užtikrint, kad visai ne dėl to ir susiderint kitus reikalus. Geranoriški tokie, jei apie internetą neklausi.
Galima sužinoti, kokių žaidimų yra tavo “Vistoje”. Padaryt išvadą, kad soliteryje kortos dėliojasi gražiau nei XP languose.
Galima susitvarkyt darbalaukį (megstu tik, kai šiukšledėžė jame lieka). Taip pat ištrint nelegalią muziką.
Galima penkias minutes paspoksot į Skrynseiverį, galvojant, ką čia dar naudingo nuveikus.
Galima sakyt, einu namo. O lep. šefas sako: “palauk, baigsiu kortas dėliot, eisim kartu”.
Galima nueit parūkyt. Sužinot, kaip kitos redakcijos reaguoja į interneto nebuvimą. Prisigaudyt gandų visokių.
Galima susirašyt planą, ką veiksi ryt, arba kai atsiras internetas.
Galima paskaityt kitus naujus leidyklos žurnalus.
Daug visko galima, bet baigėsi darbo valandos. Išėjau anksčiau, nes iš namų reikėjo išsiųst vadovui tekstą… Įskaičiavau į darbo laiką. Va.
Internetas yra gėris. Bet…
Save laikau gana skaitmeniniu žmogumi. Neišmanau aš ten jokių technologinių naujovių ir kai reikia PC perinstaliuot, prašau brangiausiojo. Tik neseniai sužinojau kas yra RSS ir pradėjau tuo naudotis. Dar neįlindau į jokius ebėėjus ir pan. Tačiau didelė mano gyvenimo dalis vyksta internete. Štai pavyzdys: pirkau Supermamos forumo auksarankių gaminamus papuošalus. Jei pardavėja gyvena kitam mieste viskas vyksta labai sklandžiai. Pervedi pinigų neatsitraukusi nuo kompo ir lauki siuntinio. Jei pasiseka gauni į namus. Jei nepasiseka (dažniausiai) pėdini į paštą ir tikiesi, kad ne pensijų bei mokesčių mokėjimo dienos. Laiką pasirenki. Kitas atvejis kai internete vyksta tik derybos, nes pardavėja tam pačiam mieste. Tada tariesi tariesi tariesi …. Tai vieta ne ta, tai laikas kam nors netinka.. Ir taip toliau. Žodžiu kai persikeli į realų gyvenimą ir bėdų daugiau. Aš net teises būčiau seniai pasikeitus, jei ten galima būtų užpildyt ką reikia internetu, o po to tik atsiimt. Na nereiktų stovėt begalinėse eilėse, kaip anksčiau banke kai norėdavau sumokėt mokesčius. Internetas yra gėris. BET… O tas garsusis „bet“ yra.
Nekenčiu skaitmeninių sveikinimų. Tarkim kokios Kalėdos. Gaunu el. laišką, kurio tema – sveikinu, arba su Kalėdom, arba ir t.t. Ką aš darau? Dažniausiai atidarau, bet net neskaitau. Galėčiau trint, bet netrinu, todėl atidarau tik tam, kad naujas laiškas nešviestų.
Šiandien, po atostogų atėjusi į darbą, radau jau savaitę manęs laukiantį laišką. Tikrą atviruką sveikinantį su kovo 8 d. Jei jis būtų skaitmeninis ar aš vis užmesčiau akį į geltonas šviečiančias gėles? Be abejonės ne. Elektroninis laiškas jau seniai būtų pamirštas.
Mano draugas Internetas…
Kai susipažinau su Internetu man iš jo daug nereikėjo. Užteko vieną kartą per savaitę porą valandu pamirkti “mIRC’e”, nes čia jau buvau suradus meilę. Kokį vieną kartą per savaitę pasitikrindavau paštą. Kadangi aktyviai susirašinėjau paprastu paštu, elektroniniai laiškai man nebuvo mieli. O ir mažai gaudavau, nes tai visgi buvo prabanga. Nenaudoau paieškos, nes nežinojau gal kaip… Žodžiu tikrai buvau nereikli.
Kai išvažiavau mokytis, iš Interneto man dar reikėjo one.lt . Nes išsiųsdavau mamai penkis nemokamus smsus per diena, kad man viskas gerai ir dar neprapuoliau didmiesčio džiunglėse. Taipogi paštą tikrinausi jau porą sykių per savaitę. Nes sulaukdavau jau daugiau laiškų.
Dar po kiek laiko, kokiam trečiam kurse, pagaliau įsivedėm Internetą namuose. Tada man prisireikė “icq”, kad galėčiau bendrauti su grupiokais. Taip pat reikalingas buvo “yahoo grūpsas”. Žinoma jau ir “google” mokėjau naudotis. Savo malonumui užstrigau “Panelės” ir “Supermamos” forumuose.
Štai taip Internetas tapo neatsiejama mano pasaulio dalis. Grįžusi namo ir nespėjusi nusiauti batų jau jungdavau kompą. Kokia laimė kai įsigyjau asmeninį mažutėlį “noutbukėlį”.
Dabar gi, man iš viso sunku atsitraukti. Darbe internetas. Jeigu aš nerandu informacijos apie kokį nors dalyką, jis iš karto užsitarnauja neigiamą
mano nuomonę. Namie Interneto beveik nėra, nes vis dar gaudome bevielį iš degalinės. Tačiau turiu delniuką. Jį man kažkada atėmė iš rankų kolega kavinėj, maždaug gana čia skaityt. O man kas, tada aš išsitraukiau telefoną. Kaip ten bebūtų galiu gyvent be mobiliako, bet ne be interneto. Nesuderinamumas čia tik tas, kad ir delniuke ir telefone man reikalingas GPRS. O kai pagalvoji nesu užstrigus jokiam socialiniam tinkle, forume, internetiniame žaidime. Beveik nenaudoju rss. O skaitau skaitau. Ir visas mano kiurksojimas internete yra skaitymas. Ir kaip aš dar spėju tiek knygų perskaityt. (Laukia nauja Irvingo, beveik 1000psl., knyga).
Galvoju gal ateityje bus įmanoma realiai persikelti į virtualią erdvę. Man visai patiktų.