Sau

Pastaruoju metu mano nematomas draugas įsiaisiautėjo kaip reikalas. Jam užėjo noras diskutuoti. Ir užveda jis tokias temas, kad nebeturiu ką atsakyti. Klausia manęs ką veiskiu po pusmečio. Po to išsityčioja, kad aš negaliu atsakyti. Atseit, gi paprastas klausimas, ne apie dešimtmetį. Atsakau, jam kad nežinau. Dirbsiu turbūt. Greičiausiai ir čia, ir gal būt prie numatomo projekto internete. Po pusmečio baigsis nuomos sutartis, tai turbūt verksiu dėl apgailėtinos pasiūlos ir baisių kainų. Savo būstą juk be šansų įsigyt. Ir juokiasi jis. Išvadina skysta. Sako, kad ne į tai koncentruojuosi. Sako, kad žmogus tinkamai suplanavęs siekius gauna ko nori. O aš noriu pabūt 5 minutes pasyvi. Negalvot apie deadlinus, apie tai, kad man keista pirmą dieną dirbt su “Vista” (išskyrė naują kompą darbe:) dabar esu vistuota), apie tai kad noriu namo, nes manęs laukia nebaigta knyga. O šiaip nenoriu nieko galvot. Žiūrėt į žodį niekiviskmėjinėjimas ir tiek…
Noriu Saulės. Kambariokė siūlo eit į soliariumą. Bet kad aš kažkaip prieš juos. Bet… o gal?  Noriu poilsio, bet argi nebuvo ką tik 4+4 dienos išeiginių Kalėdų ir naujako proga? Noriu dovanų. Kažko tokio kas priverstų šypsotis. Na bent porą kartų.
Vakar laikiau taurę vyno ir mąsčiau, kad man užėjo vyno raudonumo minčių periodas. Dzingt..
Paprastai jos būna skaisčiai raudonos.
Mano nematomas draugas įsisiautėjo.
Jo manymu per daug nusileidžiu kitiems. Nemoku sakyt ne. Barasi labiau dėl to, kad graužiuosi po to.
Jis teisus. Juk pati visada sau kalu į galvą, kad nesigailėčiau to ką darau, o tik to ko nedarau.
Aš noriu miegoti, pavargstu, o jis tąso mane už plaukų. Neleidžia užmigti naktį.