Kosmetika yra ta kategorija prekių, kurias aš perku gana spontaniškai ir nesuplanavusi. Pamatau, užsinoriu, nusiperku. Neturiu mėgiamo kremo ar šampūno, kuriuos pirkčiau jau 10 metų. Mėgstu bandyti, ieškoti, vėl bandyti.
Šiandien irgi užėjau į parduotuvę. Šiaip man reikia veido kremo. Nežinau kokio. Pagrindiniai kriterijai tai kaina ir sudėtis. Viena neturi būti žvėriška, o kita neturi būti klaiki. Tad užėjau. Kaip visada akis nuskenuoja prekes, kurias telpa į nežvėriškos kainos kategoriją. Tada imu, skaitau aprašymą, sudėti. Nieko gero nerandu. Po to už prekystalio pamatau dar daug visokių kremų. Bet čia atsiranda tas kliūtis. Prekystalis, už kurio pirkėjui negalima.
Tai ką parduotuvė sau mano? Kad aš dabar rodysiu pirštu kiekvieną gražesnę kremo pakuotę, prašysiu paduoti, paskaitysiu, atiduosiu padėti ir vėl prašysiu kito ir taip kokius penkis – dešimt kartų? Ir dar greičiausiai bus tas klasikinis “kairiau, ne.. tą su žaliu užrašu, ne ne – aukščiau, dabar kairiau, taip taip, šitas!”. Kažkaip… ačiū, bet ne.
Akivaizdu, kad ši parduotuvė nesiorientuoja į tokius klientus. Na į tokius: oi koks gražus buteliukas ir aprašymas visai nieko – imu!