Mane visada stebina, kaip šokinėja mintys. Ir pradėjus galvot apie vieną, jos pasisuka visai netikėta eiga.
Štai šiandien paišinėju visokias nesąmones, kurių niekada niekas nepamatys. Akis užkliūna už greta gulinčio žiebtuvėlio, kuriuo uždeginėjau smilkalą. Pagalvojau, kad vakar matytame filme visi blogiukai, o ir ne tik, su zipakais demostravosi. Tipo krūti. Gal ir man reikia kokį prikolą išmokt.
Tada prisiminiau, kad maniškį labai nenoromis gegužę padovanojo būsimas buvęs vyras, aštuonių metų buvimo kartu proga. Tokio žiebtuvėlio visada norėjau. O kadangi kartais rūkydavau, kas jam labai nepatiko, tai sakė niekada niekada nedovanos. Taip jau ir niekada :))).
Tada atsiminiau mūsų pokalbius prieš man išeinant ir kas pasakyta buvo apie rūkymus. Ir taip nuklydo mintis prie kito jo pasakymo man besikraunat daiktus. Frazės, kuri skambėjo maždaug taip: abidniausia, kad tu išeini tada, kai per daugiau nei aštuonis metus man esi fainiausia ir gražiausia.
Mhm, pagalvojau, kad tame ir esmė, kad fainiausi ir gražiausi būna tie, kurie ne tavo, nebe tavo arba vis dar ne tavo.
Tada šiaip apie grožį pamąsčiau. Kažkodėl visi vyrai jautę man (ne atvirkščiai) simpatiją nešiojo akinius. Keistas sutapimas. Ir dar pagalvojau, kad visus juos akiniai puošia, o štai man netinka jokie. Todėl džiaugiuosi geru regėjimu. Kita vertus visada svajoju apie nenatūraliai ryškias žalias akis. Tam reiktų linzių, bet pirktis vien dėl grožio man kažkoks nukrypimas.
Ir pagalvojau kaip gražu žalios akys būtų prie ryškiai ryžų plaukų. Ir kad vis dar ketinu išgauti tą spalvą.
Tada prisiminiau, kaip kažkada buvau jau beveik ryškiai ryža, o vienas kolega patarė man tapti natūralesnei. Nes atseit vyrai tokių moterų bijo. Ir dar sakė, kad turiu rengtis rimtai, nes kitaip niekas į mane rimtai nežiūrės. Taip nusišypsojau ir pagalvojau, kad nebe tie laikai, kad rūpinčiausi ką žmonės pasakys apie tai kaip atrodau, apie tai ką rašau ar apskirtai kokia esu. Ir kad man net patinka neigiama nuomonė.
Va tada mintis nuklydo pas T., kuriam vakar bandžiau atsakyti į klausimą iš kur pas mane mizantropinės idėjos. Nuo kada. O dar jam sakiau, kad neturiu jokio gyvenimo plano. Kas mane kartais nervina (kaip vakar), o kitą dieną nuoširdžiai džiaugiuosi, nes nemoku aš nieko daryt pagal planą ir vis dar turiu visas galimybes rinktis.
O va tiek mintims pasišokinėjus supratau, kad rankoms šalta. Šildymo tai neįjungė niekas dar. Todėl nusprendžiau, kad reikia užrašyt šias pievas idant pasišildyt rankas ant kompo.
Va taip nuo žvilgsnio į žiebtuvėlį mintis nušokavo iki rankų šildymo. Gal visgi ir susiję?
Suprantu Tave, įsivaizduoji? 🙂
Man lygiai taip pat būna. Pradedi galvoti apie gyvenimo planą, o po to atsipeikėju, kad jau galvoju apie tai, kas ką to ar ano blog’e parašė. Kokia nesąmonė.
Kita vertus, kai nori atlikti ką nors svarbaus, pvz sudėlioti tą gyvenimo planą, kas yra labai rimtas ir svarbus iššūkis, tai atsiras šimtai trukdžių neleidžiančių tai padaryti. Ir visada taip.
Todėl pasiimu popieriaus lapą ir rašiklį. Ir kai geras ūpas užeina, parašau bent tai, kas į temą galvoje galvojasi. Kitą kartą dar vieną mintelę ir, žiūrėk, po truputį ir gaunasi? 🙂
Įsivaizduojat? Mane suprato! Dabar jau esu laiminga 🙂