Kartais, jei į darbą „išsimuginu“ anksčiau, man tenka troleibusu važiuoti, kartu su dviem kokių penkiolikos metų vaikinukais. Galbūt aš jų net nepastebėčiau, nes keiksmažodžius ir šlykščias kalbas, mano ausis jau išmoko filtruoti. Tiesiog neklausau, užsisvajoju ar dar kažką sugalvoju. Kartais net pati per ausines klausausi muzikėlės. Tačiau šie vaikinai negali būti nepastebimi, arba negirdimi. Jie labai mėgsta garsiai klausyti muzikos. Leidžia ją per telefoną. Ne patį kokybiškiausią, todėl tas garsas tarška barška. Netgi tai dar būtų nieko, koks skirtumas ar triukšmas, ar muzika. Tačiau jų pomėgis toks keistas. Berniukai ne tik, kad rusišką popsą klauso. Gerai jau, kaip Laura sako, reikia šiek tiek tolerancijos. Tačiau ta jų muzika tokia „čestuškinė“. Su visokiais keiksmažodžiais ir pošlybėmis. Ir atrodo kuo šlykštesnė daina, tuo garsiau jie ją leidžia. Telefono garsiakalbiai nebe sugebėdami įtikti jų norams, tiesiog plerpia.
O šiandien iš vis smagu buvo. Vaikinukai gal kokį naują telefoną nusipirko ar ką, bet nusprendė klausyti radijos. Nenuostabu, kad troleibuse, kur tiek trikdžių ji nenorėjo sklandžiai groti. Tai jie ieškojo, ieškojo radijo stoties. Paleidę garsiakalbius dideliu garsu. Todėl važiavau į darbą maloniai klausydamasi trikdžių ir šnypštimo. Tai gal ir neblogai. Vis ne keiksmažodžiai. Galima net įsivaizduoti, kad tai kokia moderni muzikos šaka.
aha, pastebejau sita nauja mada pas jaunima – grot garsiai muzona per mobiliaka. baisu.
o aš jau kažkaip pripratau 🙂
beje, jei apie naują muzikos šaką, tai teko apturėti malonumą prieš metus pabūt krebždesių muzikos koncerte. Na aš už undergroundą bet kedės girgždėjimas man jau per daug 🙂