Niekas manęs neįtikins, kad ilgi savaitgaliai yra blogai. Kad nėra ką veikti. Ilsėkimės, žmonės, ilsėkimės:)
Man gerai.
Miegu kaip katė. Anksti vakare užmiegu, ilgai ryte neprabundu ir dar dieną nusnaudžiu. Todėl, kad patyriau šiek tiek streso. Man reikėjo išeiginių. Ir įprastom sąlygom gal būčiau ėmus porą laisvadienių. O čia viskas puiku. Su mieliausiais žmonėmis gali pabūti.
Vakarykštis pastebėjimas:
Vaikštom po senamiestį. Šviečia saulutė. Gera. Žmonių daug. Pradėjo lyti. Visi dingo. Nei tarpuvartėse, bromuose… Kaip siaubo filme kokiam. Saulė vėl išlindo – minia žmonių iš kažkur. Mistika.
Šiandien gatvės muzikos diena.
Išslinkom ir mes į gatvę. Smagu. Kiek daug jaunimo, įvairiaspalviai, įvairiastiliai. Man mėgstančiai viską stebėt – grynas malonumas. Vis dar žavi jaunuolių stiliaus paieškos, vis dar glumina bobutės pasipuošusios penkiomis eilėmis gintarinių karolių +žalvarine sage su ala deimantai. Damos…
Ai tiesa, muzikos juk diena… Matėm kelis “nekaltų mergelių chorus”. Na daug maž porą mergikių dainuoja, ar dar kokiu smuikeliu griežia bei dūdele pritaria… Bet veido išraiškos tokios, kad regis kančia tai didžiausia: “o mama mama, ką mes padarėm, ko mes čia ėjom”… Matėm ir daug tokių kolektyvų: apytiksliai šešiese sėdi, žvengia, rūko… o koks vienas būgnelį muša. Svarbu komanda, ar ne? Labiausiai patiko vaikai:) Taip nuoširdžiai groja drebančiom iš jaudulio rankom…
Vien kritikuoti nesinori, bet gal Merfis kaltas, kad kur tik mes ateidavom, arba niekas negrodavo, arba baiginėdavo. Tiesa teko paklausyt ir miksų trankių, ir dainu, net ir visai neblogų.
O labiausiai įstrigo tai Vokiečių gatvėje kažkoks kolektyvas. Su apyrimte aparatūra (suprask, girdimi jau iš tolo). Visai nieko rokavas (aišku ne savo) daineles plešia… Bet o tačiau, tarpuose, maždaug dainos ilgumo, apie dievą, Jėzų ir dar ten kažkokius pakilimus šneka… Pabėgom. Nega to, kad vis bruko neaiškios personos skrajutes, bažnyčios krikščionių, kuriose kviečiama į patarnavimus…
Apie 16val. pradėjo lyt. Taigi negaliu išvadu daryt apie tai vykęs, ar ne renginys. Man asmeniškai patiko, nes niekada per daug nesitikiu.
Išvažiavom Į Ukmergę, nes savaitgalis tęsiaisi:)
Tag: muzika
Muzika pakeliui į darbą…
Kartais, jei į darbą „išsimuginu“ anksčiau, man tenka troleibusu važiuoti, kartu su dviem kokių penkiolikos metų vaikinukais. Galbūt aš jų net nepastebėčiau, nes keiksmažodžius ir šlykščias kalbas, mano ausis jau išmoko filtruoti. Tiesiog neklausau, užsisvajoju ar dar kažką sugalvoju. Kartais net pati per ausines klausausi muzikėlės. Tačiau šie vaikinai negali būti nepastebimi, arba negirdimi. Jie labai mėgsta garsiai klausyti muzikos. Leidžia ją per telefoną. Ne patį kokybiškiausią, todėl tas garsas tarška barška. Netgi tai dar būtų nieko, koks skirtumas ar triukšmas, ar muzika. Tačiau jų pomėgis toks keistas. Berniukai ne tik, kad rusišką popsą klauso. Gerai jau, kaip Laura sako, reikia šiek tiek tolerancijos. Tačiau ta jų muzika tokia „čestuškinė“. Su visokiais keiksmažodžiais ir pošlybėmis. Ir atrodo kuo šlykštesnė daina, tuo garsiau jie ją leidžia. Telefono garsiakalbiai nebe sugebėdami įtikti jų norams, tiesiog plerpia.
O šiandien iš vis smagu buvo. Vaikinukai gal kokį naują telefoną nusipirko ar ką, bet nusprendė klausyti radijos. Nenuostabu, kad troleibuse, kur tiek trikdžių ji nenorėjo sklandžiai groti. Tai jie ieškojo, ieškojo radijo stoties. Paleidę garsiakalbius dideliu garsu. Todėl važiavau į darbą maloniai klausydamasi trikdžių ir šnypštimo. Tai gal ir neblogai. Vis ne keiksmažodžiai. Galima net įsivaizduoti, kad tai kokia moderni muzikos šaka.