Labas,
neskaičiuosi laiko. Laišką rašiau seniai. Visos istorijos, kurios šiandien yra ant liežuvio galo – ryt jau nebeaktualios. Nors šiandien aplink jas sukasi pasaulis.
Gal tu žinau, kodėl mūsų šalyje yra tokia keista dviprasmybė. Visur skalambijama – kurkit savo verslą, galvokit savo galva, nebėkit, neemigruokit, neparsiduokit. O kai sukuri… Tu manai aš dabar skųsiuosi valdžia, keiksiu mokesčius, krizę, nepalankias situacijas?
Žinau. Nemanai taip, nes pakankamai mane pažįsti. Ne. Neturiu priekaištų valdžiai, mokesčiams ar krizei. Turiu priekaištų mus supantiems žmonėms. Tiems, kurie gali vadintis artimaisiais dėl draugystės ar giminystės ryšių. Ar niekada nepastebėjai, kad savi nelabai vertina savarankiškus versliukus. Mokėti algą sau pačiam tai nė joks čia ne darbas :).
Mama, tėtis, draugas, močiutė, draugė gali paskambinti viduryje dienos. Užversti prašymais (gal galėtum nueiti, užregistruoti, padaryti, nes aš dirbu, negaliu, neturiu laiko), įsiprašyti į svečius (nes ėjau pro šalį arba gal gali pataisyti, užlėksiu po minutės). Ir viskas puiku, nes kai dirbi sau, tai gali savo laiką tvarkytis. Pvz., nueiti ten, kur kitas negali dėl savo nepalankaus laiko ir užregistruoti, ar priimti svečią.
Smagus privalumas. Nesunku. Nereikia prašyti šefo, kad išleistų valandėlei. Sunkiau, kad tas savas darbas nevertinamas to artimo rato – niekas nepaklaus ar turėsi laiko, ar galėsi, ar netrukdo. Visai kitaip kai ari kitiems. Tada tau nei skambinėja, nei siuntinėja, nei į darbovietę įsiprašo… Nes gi tu DIRBI!
Tu žinai, tos mintys senos, ne kartą jau sakytos. Bet šviežias emocijas sukėlė štai toks tiksliai cituojamas dialogas:
– Salomėja, tai tu kur nors įsiforminusi?
– ?
– Na dirbi kur nors? Firmoj kokioj.
– Dirbu. Mūsų firmoj.
– Ir viskas?
– O tai kiek dar darbų reikia? O tai kuo mūsiškė blogai?
– Nu tai prasta firma.
Prasta, nes sava, nes nematoma. Gi neturi 3 aukštų ofiso :). Nes žmonės čia dirba nepilnus etatus už minimumą ir net nevagia mokesčių, nemitinguoja prie vyriausybės, o sėdi sau ir tyliai krutina reikaliukus ir tuos reikaliukus mėgsta. Fu kokia prasta :). Jiems nepaaiškinsi, kad ne viskas iš karto ir kad jei dirbsi kryptingai tiek metų kiek jie savo darbuose per gyvenimą pradirbo tai ta prasta firma oho kokį įdirbį turės. Ir tai nėra vien mano mintys. Girdėjau ir kiti susiduria su tuo pačiu nuvertinimu, kurio patys nuvertintojai net nejaučia.
Beje, žinai, lygiai toks pat požiūris ir į darbą namuose. Dirbau prie vieno portalo. Buvo beveik toks pat požiūris, tik gal vos vos geresnis :).
Žinau, perskaitysi laišką, užsimanysi pakomentuoti. Bet nebūtina. Tai toks savotiškas monologas, nes vasarą aš vėl esu ciniška, graži, vėl kupina Salomėjiškos arogancijos ir pasitikėjimo. Kaip prieš keletą metų. Tada dažnai tau rašydavau.
Viskas tik į gerą. Ir kaip aš visada sakydavau… Pirmyn ir tik pirmyn, atsigręši… Na pats žinai. Bus daug druskos.
Salomėja
Jo, darbas nemie nevertinamas, nepriklausomai nuo to, kokioj firmoj dirbi 🙂 Laikykis 🙂
Like
mhm, o dar jeigu sugalvosi persikraustyti iš miesto į kaimą ir ten perkelsi ne tik savo namus, bet ir darbus, tai iš viso būsi nesuprastas ir “išdurnintas” 🙂 ech, nesupranta vis tie besiskundžiantys darbo valandomis, sistema, atmosfera ofisuose ar vadovais, kad ne piniguose laimė, o tame, kad gyveni ir veiki tai, aks tau teikia malonumą ir norą džiaugtis gyvenimu 😉
Žinai, visad kai pradedu skaityti tuos laiškus nematomui, kyla mažytis jausmas, kad tai man. Po to įsitikinu, kad ne ne ne. Och tas manasis egocentriškumas.
Mano pasaulis siunčia tavajam linkėjimų.
O kodėl gi ir ne tam 🙂 Jei aš rašau Tam, Kuriam Rašau Laiškus, tai juos skaito Tas, Kuris Skaito Laiškus :). Jei skaitai, tai tikrai tai ir tau 🙂 Smagu tave pamatyti vis prabėgančią 🙂
Prabėgančią…turi omenyje internetinę erdvę? Nes šioje labai mažai manęs tebėra. Gal kada…:)
Ar mano realūs maršrutai kažkur sutampa su tavaisiais? 🙂
Nea, turiu omenyje internetinę 🙂
parašyk kada, įdomu kaip sekasi 🙂