Yra Vilniuje toks labai geras dėvėtų knygų knygynas. Yra ne vienas. Tačiau būtent tas moka gerai reklamuotis, dalyvauti renginiuose, pats tokius rengti, todėl yra gerai žinomas. O ir vieta, pripažinkime, patogi ir žinomumui nekenkia (skirtingai nei kitam tokio pobūdžio knygynui, kuriam jau antrą kartą persikrausčius tingisi sekioti iš paskos).
Tai va. Knygynas neblogas. Kainos vidutinės. Pvz., sena.lt, arba tame kitame, dažnai persikėlinėjančiame knygyne, knygų galima gauti ir pigiau. Užsuku aš ten. Ne kartą pirkau. Ir knygų, ir atvirukų rinkinių. Viskas puiku.
Bet va. Nuolatos internetuose randu visokių blogeriųknygųmylėtojų pasvaigimų, koks tai nerealiai jaukus kampas. Viename įraše turbūt keturis kartus buvo parašyta “jaukumo oazė”. Kitame, gi perskaičiau, kad tai jaukiausias knygynas Vilniuje. Na ir t.t.
Ir būsiu visai nepopuliari. Tą knygyną aš tikrai mėgstu, rekomenduoju ir visaip kitaip gerai atsiliepiu, bet šūdą jis ten jaukus. Gal greičiau priešingai. Ir man regis tiek kiti tiesiog idealizuoja ir romatizuoja aplinkybes (kava, arbata, pyragėliai, nemokamas internetas, daug žurnalų).
Ar turiu argumentuoti nejaukumą? Tai čia gi jausmas, nebūtina. Bet jei jau labai reikia tai… Na visų pirma mažai labai vietos. Ir jei aš noriu pasižiūrėti abėcėlės raidę sukrautą pažeme tai turiu pasilenkti, ar pritūpti. Nieko blogo gal. Tačiau kai šalia stovi staliukas prie kurio jaukiai kažkas gurkšnoja arbatą. O va tu jam palei nosį tupinėji, lenkinėjiesi ir pan. Yra ir daugiau nejaukumo niuansėlių. Pasikartosiu. Knygynas geras, popigis, galima rasti knygų, kurių kokioje “Vagoje” ir per išpardavimą nebebūna. Bet mano jaukumas yra kitoks.