Kai liūdna ir sergi… Kai sėdi darbe ir apsimetinėji, kad neturi karščio… Kai niekas nepastebi, kad jautiesi blogai, nes nesiskundi… Kai nenori eit namo, nes lauke lyja, o tau ir taip šalta…
Tada labai paprasta mintims, kurių vardai NiekamManęsNereikia, arba NoriuPasislėptiNuoPasaulio, įlįsti į galvą.
Bet vakar gavau priešnuodį. Kolega žinojęs, kad jaučiuosi blogai atnešė man citriną. Ačiū, R. Tai mane pralinksmino. Atnešt dovanų tokį dalyką gana originalu. O citrina gerokai pagardino arbatą.
Kai peršalu, visada geriu arbatą iš aviečių uogienės su daaaaug citrinos – padeda 🙂 O šiaip tokiu oru citrina tikrai smagi dovana
Kas čia dabar per nesirūpinimas savim? Marš namo į lovytę gerti skanių arbatyčių ir veikti mielų dalykų!
Taigi reiktų, bet tai reikštų, kad reikia eit šefui pasakyt, kad nors atrodau gerai, bet jaučiuosi prastai:). Ir suteikt jam malonumą išleist mane namo… Ai, pasirgsiu vakare.
Žinau tą jausmą. Antra diena jau rūgščios, kaip ta citrina, nuotaikos sėdžiu. Nors karščio ir neturiu, galva sukasi kaip prie gero gripo…
Aš džiaugiuosi tik, kad slogos nėra. Kol jos nėra, galima apsimesti, kad viskas gerai. Niekas nepastebi, kad sergi.
Kiek pamenu tai pirmoji nuotrauka, kurią matau įraše 😀 Uuu, nemėgstu citrinų (susiraukiu)
Ne pirmoji:) Buvo dar kelios. bet kadangi nefotkinu, tai dažnai vagiliaut nesinori. Citrinos yra gerai. Nebūtina valgyt. Man vakar vien savo spalva kėlė nuotaiką ant stalo gulėdama.