Category: Aplink darbą

Po darbo, du superkolegos privertė (jėga) mane važiuoti į parduotuves. Vienas sakė, negi tu mane su juo paliksi? O kitas sakė, negi tu jį su manim paliksi? Ir netgi sugalvojo pasiteisinimą vyrui (“pasakyk, kad su dviem bernais tūsinies”). Ir net nesišaipė, kai tas paskambino (tik beveik dainavo).
Ai. Tai va. BMS (pirkt iPod) ir “Senukai” (pirkt siurblio).
Laukiam, kol vienas superkolega pasigaus ką nors, kas jam parduos tą supersiurblį. Didelį tokį. Piktą…
Ai, bet aš ne apie tai.
Stovi Salomėja. Klausosi minčių muzikos. Antrasis superkolega sako:
-kas yra?
-????
– Stovi visa, kaip sustingusi, lyg nieko nematytum…
Klystate, tamsta. Salomėja spėjo daug visko pamatyti. Pavyzdžiui, porą retų egzempliorių, kurie į laimikio puslapius tikrai nepatektų. Savo apranga man ypač įstrigo du.
Pirmasis:
Apie 50 metų. Geltoni marškiniai. Ties čia normalumas ir baigiasi. Nes žemiau bridžai iki kelių. Smėlinės spalvos. Na gerai. Dar normalu. Bet tada pilkos kojinės. Na tos, tokios kur po kažkiektaiten centų. Užtemptos tvarkingai iki blauzdų vidurio. Ir tada… Smailianosiai juodi batai. Super. Man patiko.
Bet raudonus virdulius apžiūrinėjo. Tai gal dar nežlugęs visai?
Antrasis:
Labai aukštas vyras. Apie 40 m. Su šlepetėmis, tokiomis kur tik virvelė per pirštą. “Senukai” ne paplūdimys, bet tarkim norma. Tada juodi šortukai. Taip taip. Trumpi. Labai. Kiti tokius, kaip apatines kelnaites nešioja. Ir tada. Striukė. Chaki su kažkokiom raudonom emblemom. Gana šilta, bent jau neatrodo lengva. Gražu, ar ne?
Na labai man jie įstrigo. Bet tada atitempė tą siurblį ir daugiau nieko nepamačiau. Išsiprašiau, kad superkolegos mane visgi paleistų prie namų.
Tiesa, šiandien vieno jų gimtadienis. Tai mielas, superkolega, priimkite širdingiausius sveikinyyyymus. Ką padovanot nežinau. Gi neseniai padovanojau salomeja.net adresą :P. Tai gali šantažuot mane:)
Ai žodžiu, su gimtadieniu, Audriau. O ten kitko ne viešai prilinkėsiu.

Savaitgalį, vieną įrašą baigiau žodžiais “noriu į darbą”. Gal kažkam tai nuskambėjo ir nenormaliai. Bet jūs įsiskaitykite į prasmę. Aš sakiau, kad noriu į darbą. Nesakiau, kad noriu dirbti :P. Man visada smagu skaityti KaVeikti įrašus apie darbą. Matosi, kad jiems linksma. Man irgi labai svarbu, kad būtų linksma. Nes kam gi tada dirbt? Ai gi dėl pinigų, ane? Bet gi moka, arba bent jau apsimeta, kad moka, visuose darbuose.
Kodėl gi man patinka eiti į darbą?
– Nes čia galiu ateiti, bet kada, o miegot mėgstančiam žmogui, tai labai svarbu.
– Nes išskyrus didžiuosius terminus, aš savo darbus galiu organizuotis kaip noriu.
– Nes, kadangi viską spėju, tai kontrolė tik profilaktiška. Niekas neknisa galvos po penkis kartus per dieną. Net dedlainui artėjant.
– Nes čia yra normalu, kai tau šalia galvos praskrenda popierinių rankšluosčių rulonas.
– Nes čia yra normalu, kai tau šalia galvos, bet jau į kitą pusę, praskrenda sriubos pakelis (jau pamanėt, kad puodas, ar ne?).
– Nes čia, jei pasakai, kad žiauriai nori valgyt, tai greičiausiai neliksi alkanas. Kas nors ištrauks tą skraidžiusį sriubos pakelį. Arba obuolį, arba bandelę (šitie dar nėra skraidę). Blogiausiu atveju sakys “tai einam pietaut”.
– Nes čia gali pasiųst visus nx. Ir tereiks tik litą susimokėt.
– Nes čia labai fainai galima pasitrankyti durimis. Vienas penktadienį prisiminė šį linksmą užsiėmimą.
– Nes čia visada yra ant ko užvažiuoti. Arba visada atsiras kas ant tavęs užvažiuos.
– Nes čia visi baigę kandumo kursus. Tie, kurie nebaigę, jau laiko stojamuosius egzaminus.
– Nes čia visi gali aprėkt vienas kitą, paburbėt ant šefo, bet niekas nesiparins ilgiau nei dešimt minučių.
– Nes kai jau visai blogai, visada gali atsidaryt pokalbių programos langą ir pasiguost, kuriam nors poros metru spinduliu nuo tavęs, sėdinčiam kolegai. O po to jau niekas nesupranta, ko ten jūs tyliai kikenat.
– Nes čia gali paimt, maktelt brendžio ir niekas nenustebs. Tiesa, jei tos samanės makteltų kuris – tai respektas.
– Nes mes dažnai turim visokių technologinių žaisliukų.
– Nes jei mums blogai, galim išeit toliau už redakcijos ribų, apsidairyt leidykloje ir grįžt patenkinti, kaip pas mus gerai.
– Nes pas mus gimsta genialios idėjos ir fantazijos, pvz., kaip gaisro metu vistiek visi dirbtų, nes reikia numerį priduot.
– Nes čia garbės reikalas parodyt svetimą klaidą. Ech akcija atrakcija.
– Nes nes nes nes čia tiesiog linksma ir šilta. O kai per karšta, tai turim kondicionierių

Kava.
Arbata.
Skaitytojų laiškai: “noriu pradėt anglų kalbą”. Kam parašyt laišką ir paklaust, kada ta anglų kalba baigėsi? Ir kur?
Maketai. Dar maketų. Vėl maketai.
Šefo klausimas: “Salomėja, kiek dar liko?”
Atsakymas: “nu liko dar biški :)”.
Ungurys.
Kaip išnaikint jo kvapą?
-Su kuo aš dirbu?- paklausė Audrius.
Niekas neatsakė.
Aha, šaiposi, kad Woopros vis dar laukiu. Nu ir tegul…
Vėl darbinis paštas.
Šeštadienis. Dar net neįpusėjęs.

Nemokamos programos man labai svarbios. Su jomis tiesiogai susijęs mano darbas. Kas du mėnesius aš turiu sudaryti sąrašiuką iš kokių 50 vnt. programų. Sąrašiukas apribotas ir protingomis, ir kvailomis taisyklėmis. Visos programos turi tilpti į paprastą CD (protinga taisyklė), visos programos turi būti geros (protinga taisyklė), bent dalis programų turi būti gerai žinomos ar garsaus kūrėjo, na kad jų vardas skambėtų bei trauktų (pokvailė taisyklė). Programos turi būti funkcianalios, kad tiktų plačiam ratui žmonių (nežinau kokia taisyklė). Viename sąraše negali būti vienodo pobūdžio programų, pvz., dviejų naršyklių, ar dviejų nuotraukų redagavimo programų (ne labai protinga taisyklė). Ir dar gi nelabai gali du kartus iš eilės sudaromame sąraše jos kartotis. Nebent labai jau versija patobulėjo ir kažką naujo siūlo (natūrali taisyklė).
Paprasta užduotis, bet kadangi tų programų nėra neišsenkami klodai, tai viskas apkarsta. Pežiūrių daugybę internetinių saugyklų, tokių kaip www.download.com, en.softonic.com (mano mėgstamiausia), snapfiles.com, ir dar dešimtis kitų. Pasiskaitau ką rašo lietuvos ir ne tik blogeriai, kas gero nežinau.lt siuntiniuose. Klausinėju žmonių ką ir kodėl jie naudoja.
Man įdomu, be kokių programų jūs neišsiverčiat. Pati naudoju ribotą skaičių:
Jei prie kompiuterio tenka prisėst daugiau nei vieną kartą (vyro, mamos…) visada įsidiegiu Operą. Tai mano mylimiausia naršyklė.
Niekaip, na niekaip jokiame kompiuteryje neišsiverčiu be Total Commander (bet čia turbūt negalima programos nemokama vadint?).
Nuotraukas peržiūriu bei mažinu ir karpau su IrfanView. Darbe be jos neįsivaizduoju paveikslėlių gaminimo.
Pokalbiams naudoju Gtalk, Miranda ir Skype (šito aparato norėčiau išvengt, deja…).
Pdf peržiūrai žinoma Foxit Reader.
Muzikos klausymui Winamp. Nors per savo kompą mažai aš jos klausau.
Filmų žiūrėjimui Gom Player.
Dar naudoju Microsoft Virtual PC. Nes tiek darbe, tiek namie pas mane Vista. O dar ne visos aprašinėjamos programos veikia, be to ir šiaip prie daugumos taikomės ir XP aplinka tai daugumai malonesnė žurnalo paveikslėliuose.
Tiesa, dar esu ištikima OpenOffice fanė. Net turėdama galimybę namie įsidiegt nelegalų Microsoft Office (o aš prisipažinsiu nesilaužau prieš nelegalius dalykus), jos atsisakau. Nepatogu man. Jau įpratau prie OO :).
Antivirusinė Avira. Nors kokia tais nepatikima man ji atrodo. Reiks ko nors nelegalaus.:)
Tai beveik kaip ir viskas. Naujam kompe net nelegalių progšių neturiu. Windows ir tie legalūs.
Būtų malonu jei komentaruose parašytumėt be ko jūs neišsiverčiat. Ypač visokios specifinės programos domina. Win gražinimai, lengvinimai, patoginimai, katalogizavimai na ir t.t.
Tai ką naudojat, a?

Kai rašai apie asmeniškumus tai toli nuo kasdienybės nepabėgsi. O kasdienybė šiandien yra ekstremalios sąlygos darbe. Kodėl ekstremalios? Nes kažkas išgalvojo Jonines. Tačiau nepagalvojo, apie tai, kad periodinis leidinys turi išeit tam tikru laiku. Nesvarbu buvo ten laisvadieniai, nebuvo. Niekam neįdomu. Todėl dabar antradienis tapo penktadieniu. Ai, na patys suprantat.
Kas gi nutinka kai salygos ekstremalios?
Visiems pašlyja nervai. Iš ko seka dvi būsenos:
1 Susuinervinimas dėl bet kokios smulkmenos, ne tokio tono. Žaibų svaidymai, durų trankymai.
2 Isterinis juokas, visiškas px’izmas.
Vat prieš Kalėdas buvo pirmasis varijantas.
O šiandien tas antrasis (ne visiems, visokių gi būna).
Kai prieš kelioliką valandų dizaineris padaręs paveikslėlį ir paprašytas jį pamažinti sako:
– Nu nieko nesuprantu. Tuoj pala. Susigaudysiu.
Ir juokiasi :). Nuoširdžiai.
Kai Salomėja bijo eiti pas kolegą, kurį visi apspitę, kaip musės. Nes, bijo įvaryt dar daugiau streso ir tapt paskutiniu lašu taurėje… Tada jam perduoda žinutę, apie jos baimes. Ir vėl visiems linksma. Net pajuda darbai…
Kada žmonės laisvesnėmis dienomis neina valgyt… Būtent šiandien sugalvoja pietaut devyniese. Ir pietų metu kas ketvirta tema pošla, kas ketvirta verčia mirt iš juoko, kas ketvirta sukelia diskusijas na ir lieka dar viena neutrali.
Papildymas: Kai reikia pataisyt smulkmelę, dizaineris atsidaro failą, kuris pasirodo senoji versija… Ar nauja yra? Neaišku. Ir juokiamės abu:) Nebyliai… …Atsirado:)
Tiesiog… Tokia diena.

Šiandien, darbinė nuotaika sujaukta. Kodėl? Nes ją sujaukė ponas N . Sujaukta, o ne sugadinta. Nes jo pavardė linksnuojama. Žinot, pas mus už keiksmažodį reikia mesti litą į taupyklę. Jau tuoj turėsim tokių, kokių kiti neturi. Tai “skype” ir ponas N.
Man visada nesuvokiama, kaip žmonės sugalvoja skambint į redakcijas, kai jiems monitoriai sugenda, internetas lėtas, reikia nuotrauką atsispausdinti. Gerai jau. Mes apie tai rašome, bet čia ne pagalbos centras.
Kažkada skaitytojas nusipirko “HTC Touch”. Ir pradėjo rašinėt klausimus (mes apie tai nerašėm). Kadangi pati tokį aparatą buvau įsigijusi, tai laiškus peradresuodavo man. Kantriai bandžiau atsakinėti. Kai turėjau laiko. Bet buvau apšaukta, kodėl neatrašau tą pačią sekundę ir per trumpai. Jam vis atsirasdavo naujų klausimų. Kol galiausiai parašiau, kad jei turi bėdų su savo HTC, tegu kreipiasi į garantinio aptarnavimo centrą, arba į gamintoją. Atstojo.
Buvo ir toks atvejis, kai visa redakcija metusi darbus aiškinosi, kodėl skaitytojas mato ne tokį vaizdą svetainėje, negu visi kiti.
Aš esu gana lėta. Todėl nedirbu darbo, kur reikia greitos reakcijos. Ir patikėkit nesidžiaugiu, kai koks skaitytojas pasakoja apie programą, kuri aprašyta prieš metus. Žinot kiek per metus žurnalų išleidom? Tai jau tikrai naivu tikėtis, kad pamenu, kur kas ten tiksliai buvo parašyta. Nemoku greitai sureaguot.
Niekada nepykstu už susijusius klausimus. Kažkas gavo brokuotą CD, mielai išsiuntėm kitą. Bet kai klausinėja, vien dėl to, kad apie kažką panašaus rašom. Tai žinokit, trukdot, ir mes nieko neparašysim.

Šis klausimas netaikomas tiems kas dirba pilnu etatu ir mokosi dieniniame skyriuje.
Čia labiau kalbama apie galimybę rinktis AR dirbt, AR mokytis?
Štai mano broliukas, nori vasarą dar užsiimti visuomenine veikla, po festivalius palakstyt. Nes ketvirtas kursas prieš nosį. Po to, kaip sako jau dirbt reiks :). O dirbt bus nefaina. Neišlėksi patranzuot po Lenkiją, kada tik nori.
Štai kursiokė, su kuria pietavom šiandien, planuoja daktarė būt. Juokais sako, kad dirbt tingi:)
Iš ties regis geri tie studentiški laikai. Nei atsakomybės finansinės… Tik mokaisi sau, o kai tingi tūsiniesi… Arba nieko neveiki, bet atsibundi prieš sesiją ir stebuklingai viską susitvarkai.
Bet aš štai baigusi savo elektronikos inžinerijos bakalaurą, kurį reikėjo krimst net 5 metus, nė kiek nepasiilgau mokslų. Man dirbt visų pirma įdomiau. Nes darau tai kas patinka. Arba bent jau šiek tiek patinka. O patikėkit, braižyt ranka kokios nors detalės pjūvį, ne taip jau ten ir svajojau univiere. Arba lituot. Nu gerai. Lituot tai man patiko, bet visai nepatiko skaičiavimus atlikt su ta sulituota schema. Na gerai, patiko ir skaičiavimus atlikt, bet va ataskaitų tai tikrai nekenčiau. O po to, tai net lituot nedavė. Kažkur kažką matuoji… Na žodžiu jau supratot. Mokytis man nepatiko.
Darbas mano toks pusę velnio, laisvės prasme. Galiu pamiegot. Niekas neliepia 8 val prie durų stovėt. Tiesa, seka čia mus, braukom korteles. Bet įtariu valdžia nenori maišto, kur visi “atsėdėtų” 8 val., bet nieko nenuveiktų. Ir nedirbtų per šventes, kaip kartais mėgstam, ir po darbo kai reikia nepasiliktų, ar skubių namų darbų nedarytų.
Už darbą dar ir pinigus moka. Kad ir kiek tai būtų, tai vistiek daugiau nei stipendija, kurios aš neprisiruošdavau gaut. Ir daugiau nei tėvelių skirti pinigai pragyvenimui.
Sakot su bendramoksliais galima gerai pasilinksmint? Na su kolegom aš pasilinksminu, kur kas geriau. Ir konkurencijos pas mus nėra, moksliukų, stukačių…
Šiaip aš tos nuomonės, kad daug ką galim patys išmokt. Aišku, kad universitetas duoda šiokius tokius pagrindus. Bet realiai beveik visi studentai nusivylę mokymosi sistema. Tie, kurie tikrai susidomi kažkokia sritimi – labai daug laiko skiria savarankiškam domėjimuisi. O kas draudžia savarankiškai domėtis nebūnant studentų sąrašuose?
Sakot be diplomo darbo negausi? Taip, bet jis padeda tik iki to laiko, kol darbo sutartį pasirašai. Po to jokios naudos.
Taip, aš kartais pagalvoju apie tolimesnius mokslus. Tiksliau ne tolimesnius, bet apie dar vieną bakalaurą. Tik jau tokį, kur man bus įdomu. Ta sritis man duonos neatneš (nors ką gali žinot). Tai grynai man ir tik mano vidinėms savybėms ugdyti.
Tačiau šiandien aš renkuosi darbą. Kol kas čia vis dar galima išmokt naujų dalykų. Linksmiau ir įdomiau. Žinai, kad duodi kažkokį rezultatą, gal net esi reikalingas. Grįžus namo galiu veikt ką noriu ir manęs negraužia sąžinė, apie neparašytą kursinį darbą, ar laukiantį egzaminą. Galiu leist laiką kaip noriu, be baimės, kad artėja sesija. Visai man taip patinka.

Kaip jaučiatės, kai grįžtat į darbą po netrumpo nebuvimo? Atostogų, ligos, komandiruotės? Aš tai keistai. Nes kol būni išvykęs ten (darbe) verda gyvenimas. Ir atrodo, kad be tavęs ten jis vyksta dar greičiau. Nors iš ties viskas po senove. Pamenu, kai susitikau atostogaujančią Laurą puoliau klaust kaip gi Egiptas.
– Egiptas, kaip Egiptas, geriau pasakok kas darbe naujo,- gavau atsakymą.
Na ir ką. Iš tiesų. Pati rašiau įspūdžius iš atostogų, todėl visi viską perskaitė. Pikantiškų detalių vistiek gi nepasakosiu. Nuotraukomis, kur dvarai nufotografuoti iš visų pusių irgi neapkrausiu. Pačią erzina, kai kiša per prievartą nuotraukas: “pažiūrėk kokia žuvis… o čia žuvį laikau kitu kampu… o čia aš šypsausi žuviai…”. Taigi, iš mano pusės, kaip ir pakanka informacijos..
O ką randu darbe? Ateidama mačiau pas vadybininkus sėdi naujokas. Nieko toks visai.
Ant stalo pūpso žurnalų krūva. Prisikaupė gi per dvi savaites “Veidų” ir “Moters Savaitgalių”.
Bendradarbiai visi gyvi. DNR vis dar negeria. Jaunasis kolega vis dar šaudo žuvis. Dizaineriai vis dar pikti. Audrius vis dar negeria kavos. Girtasis margumynų skyrelis vis dar stovi. O darbinis paštas ne taip jau baisiai ir užspamintas skaitytojų laiškais. Štai jau darbo pabaiga, o tos atostogos atrodo buvo tik iliuzija, kurią susigalvojau.

Aja ja jai … Laikas susirūpinti man savo darbastaliu. Anei kokios gėlytės (valio valio), anei kokios dulkes renkančios smulkmenėlės (šeimyninės nuotraukos iš Palangos, žvakės, nertos servetėlės, gintarinio paveikslėlio, porcialianinės vazos…). Prasneša kartais nematomos būtybės tik… Amsiukai visokie ir panašiai. Žaidžiau aš su telefonu. Žiūrėjau čia visokius nustatymus fotografuojant… Ir prifotografavau savo stalą… Nagi baisuva baisuva:
Va iš kairės į dešinę:

Čia gi mano antras pagal mielumą puodelis (pirmas sudužo bjaurybė). Čia gi mano makulatūros lentynėlė. Nieko ten naudingo… Reiks kada išmest.
Toliau:

Čia gi buvo kava. Audriaus sultinys… Dar kažkas tai ten… Ir mano darbo planas. Paspalvintas kiek padaryta…
Next:

Kodėl aplink mano monitorių netupi visokie angeliukai, zuikeliai ir kitokie biesai??? A? Kur gerbėjai, kurie siunčia tokias pievas? A?
Pabaigai:

Turbūt ant palangės turi žydėt gėlytės… Pas mane tik lenkiški žurnalai auga. Ir laistyt nereikia. Ir spalvingai žydi. Telefonas apraizgytas laidais. Vistiek juo nesinaudoju, nebent šefas skambina… Reik man augintinio kokio, kuris savo namus (supraskit – stalą), kartais imtų ir susitvarkytų :).