Pasaka apie pastangas

Gyveno kartą nykštukas vardu Ampiukas. Turėjo tas nykštukas darbą. Augino šiltnamyje gėles. Ir nors jis buvo vyriausias gėlininkas, ištiktųjų buvo vienintelis. Jis vienas turėdavo suplanuoti, kokias gėles sodins šiais metais. Vienas sėjo sėklas. Vienas prižiūrėjo, kaip daigeliai dygsta. Tręšė, laistė ir piktžoles ravėjo. Jis vienas turėjo laiku gėles nuskinti, nes jei pavėluotų – visas derlius sunyktų. Taip pat Ampiukas turėjo rūpintis, kad tinkamai įpakuotos gėlės keliautų į turgų. Ir nuolat kovot dėl pakuotojų, kurie kažkodėl jo šiltnamyje dirbdavo tik kai laiko turėdavo.
Mylėjo Ampiukas savo darbą. Kaip ir visi kiek pabambėdavo, kad jau nusibodo. Kaip ir visi norėdavo būti labiau mylimas ir vertinamas. Tačiau niekam netrukdydamas po truputį dirbdavo.
Dar Ampiukas turėjo viršininką. Tai buvo vyresnis nykštukas, kuris prižiūrėdavo, kaip gi sekasi mažajam. Primindavo Ampiukui, kad jau laikas derlių nuimti, tikrindavo darbo kokybę ir kitus svarbius dalykus. Šiek tiek pyko Ampiukas. Galvojo, na taigi aš pats viską žinau. Negi, kada nors ko nors nepadariau? Bet kartu ir buvo dėkingas. Nes maža ką. Galima ir praleist kokią klaidą. Geriau paburbėt, nei į turgų nuvytusias gėles nusiųst. Bet visgi mažasis nykštukas ėmė jaustis blogai. Labai jis stengiasi kiekvienais metais parinkti gražiausias gėles. Ieško naujausių sėklų, tariasi su patyrusiais augintojais… Kuri gėlė išaugs gražesnė, o kuri kvepės geriau? O gal kažkuri turi svarbių gydomųjų savybių? Nepaisant pastangų jo vyresnysis nykštukas nori dar didesnių rezultatų. Neužtenka, kad mažylis viską vienas augina, vienas prižiūri, vienas už atsako už klaidas. Pasak vyresniojo jis tinginiauja, nes nesuranda, kokių nors itin brangių sėklų pigiai. Tokių iš kurių išaugtų nerealios gėlės, tokių, kokių neturi jokie kiti augintojai ir kurias pamatę visi išgraibstytų ir norėtų dar ir dar… Nusiminė Ampiukas, nes ne… Jis negalvoja, kad jį nepelnytai kaltina… Jis kaip tik galvoja, kad per mažai padaro… Graužiasi mažiukas. Bet žino, kad pastangos, kurias jis jau įdeda – viršija galimybes… Atima net laisvalaikį. Ir nenori Ampiukas dar daugiau laiko investuoti, nes nuopelnai atitenka vistiek ne jam. Visų nykštukų pagrindinis vadas už gerą darbą pagiria vyresnįjį, o Ampiuko net vardo nežino. Nenutuokia kiek tas stengiasi būti naudingas. Štai tokia pasaka apie Ampiuką ir jo nuotaikas.

Darbinė nuotaika

Dažnai apibūdindama darbinę atmosferą, naudoju žodžius “vaikų darželis”. Taip taip:). Šitam darželyje mes mėtomės kažkuo ten (paskutinį kartą į mane pataikė sriubos pakelis). Mes skriaudžiam silpnesnius (aha, jaunasis kolega nukentėjo dėl “YouTube”). Mes turim savo žaislų (mėtosi spintoje pora telefonų, dar ten kažkas…). Kolektyviai valgom pietus, kurie tikrai darželiu kvepia. Krykštaujam, kad net auklėtojas nesudrausmina.
Tačiau šiandien priėjome prie išvados, kad darželį išaugome ir persikėlėme į mokyklą. Dabar mėgstam tarsi galiniame suole krizenti iš nieko. Kol mokytojas nesušunka “Ei galiorka”….
Pokštai kažkokie mokykliniai – batų atrišinėjimas ir ketinimas pririšt raištelius prie kėdės.
Pamėgo žmonės ir kolektyvinius parūkimus už kampo.
Ir sarkazmo, kai kurie baigia išmokti.
Mokytojau mokytojau, man neišeina… Oi, kol jūs nepriėjot – nesigavo.
Pabėgimai iš pamokų, tfiu, darbo…
O kai kas net kūno kultūros pamokas lanko 🙂
Ai, ką aš čia? Apie darbą. Todėl kolegos eikit dirbt, o ne skaitykit ką rašau po suolu pasislėpus.

Tekstą rašyti sunku

Teksto rašymas yra sunkus darbas. Ką jau ten.. Ne fiziškai, labiau morališkai. Turi nuolat galvoti apie taisykles. Kur kablelis? Ar jau užbaigt pastraipą? Ar ne per ilgas sakinys?
Daugybė apribojimų darbe. Rašyti trumpais sakinukais. Tas trumpas sakinukas turi perduoti informaciją. Pastraipa neturi būti ilga, kad nepavargtų skaitytojas. Nekartoti daugybę kartų to paties žodžio.
Darbe aš rašau apie kompiuterines programas. Pradėjus, nuolat rašiau „spaudžiam tą“, „spaudžiam aną“. O ir dabar tą žodį „spaudžiame“ ne taip lengva pakeisti. Spaudžiame, spustelime, spragtelime, paspaudžiame… Kaip ir pasirodžiusiame lange, atsivėrusiame lange, naujame lange, kitame lange, pasirodo langas, kuriame… Sunku laviruoti tarp to, kad tekstas skambėtų gražiai ir tarp to, kad informacija būtų teisinga. Ne duok die praleisi ką nors… O ir savitą stilių norisi išlaikyti.
Žinoma, antraštė irgi turi šaukte šaukti… Kviesti ir vilioti…
Va taip va dirbant, tam tikros taisyklės įauga į kraują. Nors gramatika mano „skaudama vieta“. Gerai, kad yra stilistės. Kai rašau tekstą blogui, žiūriu, kad nebesuprantu, kur dėti kablelį. Pasistengiu tada iš sakinio padaryt du. Kartais tai išgelbėja. Bet jei rašau įsijautus apie ką nors man svarbaus – pamirštu. Pamirštu, kad pastraipa baigėsi, kad kablelius reikia dėt. Žinau, kad tekstą reikia perskaityt penkis kartus prieš skelbiant… Bet tada imu šiaip koreguot, redaguot, gražint, taisyt… Ir kartais mintis pasikeičia. Ne tokia nuoširdi gaunasi, kaip pirminė.
O bet tačiau (leisiu sau mėgstamą kalambūrą naudoti), vienas iš man labai patikusių tekstukų tupi čia. Viena ilga, sunkiai skaitoma, pastraipa, kuri kažkodėl jau kelias dienas neišeina iš galvos. Nepataikavo jis skaitytojui. Juoksis autorius iš mano žodžių, bet vis grįžtu paskaityt:))).

Kai interneto nėra

Mūsų darbe šiandien dingo internetas. Cha Cha Cha… Direktorius sakė, nes lemputė nedega… Ji nedega, nes… O to nes mes ir neklausėm. Viskuo kalta lemputė. O ką daryt, kai didžiai darbo daliai interneto reikia? Pasidaryt mažąją darbo dalį. Visisškai teisingai? O po to?
Nuveikt galima daug:
Sukurt teoriją, kad dizainerių darbas su ” QuarkXPress” vadinamas kvarksėjimu. Kvarksi – varlės. Varlės sėdi kūdroj… Jei gerai dirba – geras varliukas. Jei blogai – ką tu rūpuže padarei. Tiesa, dizaineriai išklausę šią teoriją, visai neapsidžiaugė. Į galvą nedavė. Bet minčių tokių turėjo.
Galima maloniai papliurpti su su kolegom. Temom, kurioms paprastai nelieka laiko.
Šimtą kartų išgerti kavos bei arbatos.
Nueit pas valdžią. Sakyt “galima patrukdyt?”. Sulaukt atsakymo: “jei dėl interneto – tai ne”. Užtikrint, kad visai ne dėl to ir susiderint kitus reikalus. Geranoriški tokie, jei apie internetą neklausi.
Galima sužinoti, kokių žaidimų yra tavo “Vistoje”. Padaryt išvadą, kad soliteryje kortos dėliojasi gražiau nei XP languose.
Galima susitvarkyt darbalaukį (megstu tik, kai šiukšledėžė jame lieka). Taip pat ištrint nelegalią muziką.
Galima penkias minutes paspoksot į Skrynseiverį, galvojant, ką čia dar naudingo nuveikus.
Galima sakyt, einu namo. O lep. šefas sako: “palauk, baigsiu kortas dėliot, eisim kartu”.
Galima nueit parūkyt. Sužinot, kaip kitos redakcijos reaguoja į interneto nebuvimą. Prisigaudyt gandų visokių.
Galima susirašyt planą, ką veiksi ryt, arba kai atsiras internetas.
Galima paskaityt kitus naujus leidyklos žurnalus.
Daug visko galima, bet baigėsi darbo valandos. Išėjau anksčiau, nes iš namų reikėjo išsiųst vadovui tekstą… Įskaičiavau į darbo laiką. Va.

Kai interneto nėra

Mūsų darbe šiandien dingo internetas. Cha Cha Cha… Direktorius sakė, nes lemputė nedega… Ji nedega, nes… O to nes mes ir neklausėm. Viskuo kalta lemputė. O ką daryt, kai didžiai darbo daliai interneto reikia? Pasidaryt mažąją darbo dalį. Visisškai teisingai? O po to?
Nuveikt galima daug:
Sukurt teoriją, kad dizainerių darbas su ” QuarkXPress” vadinamas kvarksėjimu. Kvarksi – varlės. Varlės sėdi kūdroj… Jei gerai dirba – geras varliukas. Jei blogai – ką tu rūpuže padarei. Tiesa, dizaineriai išklausę šią teoriją, visai neapsidžiaugė. Į galvą nedavė. Bet minčių tokių turėjo.
Galima maloniai papliurpti su su kolegom. Temom, kurioms paprastai nelieka laiko.
Šimtą kartų išgerti kavos bei arbatos.
Nueit pas valdžią. Sakyt “galima patrukdyt?”. Sulaukt atsakymo: “jei dėl interneto – tai ne”. Užtikrint, kad visai ne dėl to ir susiderint kitus reikalus. Geranoriški tokie, jei apie internetą neklausi.
Galima sužinoti, kokių žaidimų yra tavo “Vistoje”. Padaryt išvadą, kad soliteryje kortos dėliojasi gražiau nei XP languose.
Galima susitvarkyt darbalaukį (megstu tik, kai šiukšledėžė jame lieka). Taip pat ištrint nelegalią muziką.
Galima penkias minutes paspoksot į Skrynseiverį, galvojant, ką čia dar naudingo nuveikus.
Galima sakyt, einu namo. O lep. šefas sako: “palauk, baigsiu kortas dėliot, eisim kartu”.
Galima nueit parūkyt. Sužinot, kaip kitos redakcijos reaguoja į interneto nebuvimą. Prisigaudyt gandų visokių.
Galima susirašyt planą, ką veiksi ryt, arba kai atsiras internetas.
Galima paskaityt kitus naujus leidyklos žurnalus.
Daug visko galima, bet baigėsi darbo valandos. Išėjau anksčiau, nes iš namų reikėjo išsiųst vadovui tekstą… Įskaičiavau į darbo laiką. Va.

Apie Donatą vardu Puškinas

Iš tiesų, tai labai žaviuosi žmonėmis, kurie kiekvieną gyvenimo situaciją paverčia scena iš komedijos.
Jeigu reikia atidaryti duris, tai būtinai su koja, trenksmais ir bildėjimais. O po to šypsosi :). Laukia reakcijos (taip ir girdžiu mintyse, tą juoką ir plojimus, kurie būna komedinių serialų fone).
Jie negali nepridėt prieskonių į gyvenimą. Jeigu apibūdins kvapą, tai kaip niekas kitas: „kvapas kaip taxi“, „smirda čia, kaip prie kaboko kampo“.
Jis net surengs parodomąjį cirką darydamasis arbatą. O taip, pradedant vandens pylimu į arbatinuką, baigiant paskutiniu gurkšniu. Naiviai ir nuoširdžiai jis tikina, kad yra toks. Kad nė kiek nesimaivo.
Jis sunkumus pasitiks su fraze: „kuo blogiau, tuo geriau“. Stebint iš šalies – juokiesi. Veikiant ką nors bendrai (pvz., pietaujant), visada jautiesi tos komedijos dalyvis. Todėl pasikrauni gerų emocijų.
Taip. Donatai, tai apie tave, kaip ir žadėjau. Tikiuosi, visi darbe turi tokių kolegų, kurie kelia nuotaiką, bet kokiose situacijose. Tik jei Donatas Puškinas, tai aš Nėris.

Antras darbas. Pirma diena

Šiandien darbe ta diena, kai dirbti ypatingai nesinori. Naujo periodo pradžia. Gal nuo pirmadienio?
Kaip ir žadėjau papasakosiu apie savo pirmą dieną čia. Ne bandomuosius apsilankymus, o dieną kai išdirbau nuo ryto iki vakaro. Priminsiu, kad dirbu leidykloje, redakcijoje. Leidykloje yra net kelių leidinių redakcijos. Tai štai, pusę savo pirmos dienos laukiau kol pastatys kompą, ir nieko nepažinodama galvojau, kaži kur man teks sėdėt. Žinojau, kad ne su savo redakcija, nes tam fiziškai nėra vietos. Reiškia, kad būsiu kažkur, ne gana to kad nauja tarp savų, bet dar ir nugrūsta tarp „svetimų“. Galiausiai sužinojau, kad darbo vieta parengta, ir kol mane į ją lydėjo, klausiausi sarkastiškų pašaipų: tau išskyrėm puikią vietelę, manom pritapsi. Žodžiu, pasodino mane moteriško žurnalo redakcijoje. Vien dėl to vos neapsiverkiau. Na nepratus aš tarp moterų. Sunkiai man priimtinas tas šu šu šu vienai išėjus. Visa tai dar būtų nieko. Bet manęs gana nemandagiai paprašė išeit kokiai valandai, nes pas jas vyksta susirinkimas, o aš esu svetimas žmogus. Hm, galvoju bus linksma. Išėjau, o kur dėtis? Nieko leidykloj nepažįstu, kur eit nežinau. Praslampiojau rūsio koridoriumi, paskaičiau makulatūrą, nuėjau iki „savų“, bet šalia šefo naujokei irgi nebuvo labai jauku.
Kai pagaliau baigėsi tas susirinkimas, dėl kurio buvau išgrūsta, radau porą verkiančių moteriškių. Cha, galvoju, man čia patiks:). Reikia tik ausines greičiau įsigyti.
Taigi, jau savo naujoje darbo vietoje, atsisėdu ir … Atradimas. Kompe „Win Me“, kai tuo tarpu aprašinėti reikia „XP“ aplinkoje veikiančias progšes. Valio. Bet ir tai dar nieko. Pelė be rutuliuko. Dar kart valio (šitą išsiverkiau kitą dieną, o PC pakeitė po kokio mėnesio). Per mėnesį pasilinksminau, nes nedrįsdavau eit pas „savus“ prie testinio kompo, tai darydavau paveikslus namie, o darbe tik rašydavau. Smagiai prisiminiau kaip gyvenimą „pralinksmina“ mėlyna spalva, kuri atsiranda intensyviai dirbant. Turiu omenyje, dirbi dirbi dirbi ir šast mėlyni langai… O tu nieko neišsaugojai, nes jau seniai nuo visokiu mileniumų atpratus.
Iš kabineto mane išvarydavo kiekvieną trečiadienį, bet jau neimdavau į galvą. Po trijų mėnesiu baigėsi mano išbandymai ir darbe, ir moteriškoje redakcijoje. Kaip sakant jau nebe bandomą laikotarpį pradėjau po persikraustymo. Redakcija susilipdė ir visi gyvenam jaukiame vaikų darželyje. Ane, mielieji kolegos?

Pirma diena darbe

Na tai visi pamenat savo pirmas dienas darbe?
Turėjau du darbus. Taigi, gaunasi dvi pirmos dienos ir viena paskutinė.
Pirmo darbo pirma diena:
Atėjau kitą dieną po pokalbio pabandymui. Firmelė nedidukė. Viso keturi žmonės biurų pastato biuriuke. Turėjau skambinėti į įmones ir klausinėti kas pas juos yra gamybos direktorius arba vyr. inžinierius, taip pat sužinoti kokiu fakso numeriu galėčiau jiems nusiųsti komercinį pasiūlymą. Visa tai sužinojusi turėjau tą pasiūlymą parašyt. Labai stengiausi, būsimasis šefas pagyrė, bet po to nupylė iš savo www puslapio visą info ir liepė siuntinėt tokį. Jaučiau baisią įtampą, nes aš nekenčiu skambinti. Bet darbo labai reikėjo, todėl prisiverčiau. Maniau kada nors persilaušiu. Beveik su nieku nebendravau. Vėliau su kolege susirašinėdavome laiškais, nes ten nebuvo įprasta darbo metu šnektelėt apie nieką ar šiaip nukrypt nuo darbinių veiksmų. Iš įtampos pirmos dienos beveik neprisimenu.
Paskutinė diena buvo nebloga. Kaupiausi kaupiausi kaupiausi, kaip čia iš darbo išeit. Nusprendžiau tai padaryt (atiduot pareiškimą) pirmadienį. Bet penktadieni man reikėjo laisvadienio. Todėl trečiadienį jo paprašiau. Šefas liepė pasilikt po darbo pokalbiui. Pasilikau ir nusprendėm, kad išeinu, nes jis matė, kad aš ne vietoje esu. Valio valio, nereikėjo ir pirmadienio laukt. Daugiau aš ten nepasirodžiau. Su kolege atsisveikinau per „Skype“. Išdirbau du mėnesius.
Ryt parašysiu apie antro darbo pirmą dieną. Be nuotykių neapsėjau, buvo daug įdomiau.

Ir vėl aš darbe, arba kas perka paveikslėlius už pinigus?

Yesssss, tarpušventis. Kas sumąstė tokį žodį? Logiškai galvojant, tarpušventis yra bet kuri ne šventinė diena. Tik tai gali tęstis ilgiau, tarkim tarp Visų Šventų ir Kalėdų. Arba trumpiau,pvz., tarp Kalėdų ir Naujų. Bet, ai nesvarbu. Svarbu, kad visi sėdi darbe ir dejuoja kaip reikėjo 5 dienas gerti, kaip miegojo po 15 valandų ir kaip sunku. Salomėja irgi grįžo į darbą. Kaip stropi darbo bitelė (xi xi xi), nuėjau pas šefą ir priminiau, kad prieš savaitę jis mane vaikė, kad kuo greičiau sudaryčiau planą. Sudariau, paskyriau susirinkimą. O šitasis buvo nustumtas į neribotą laiką… Kadangi, aš noriu dirbti, tai priminiau, kad esu… Čia aš, gyva, tarė Lietuva (gal dar neišsiblaiviau?). Ir vėl buvau nustumta į rytojų. Shit… Ir dar buvo pasakyta, mūsų Salomėja dirbt labai veržiasi…Tai jau jaučiu kaip nusodins mane. Vien už tai. Tačiau, šiandien dirbti negalėjau. Nes kol to plano nepatvirtins, darbas beprasmis. Todėl dar syk apžvelgus planą… Dar susibraižius šį tą, atsakius skaitytojų laiškus… Pasidarius kelis screenshotus, kurie gali būti nereikalingi po to susirinkimo…  Ieškojau… … mobiliakui paveikslėlių. Ir man labai įdomu psidarė… Na baisiai smalsu, kada ateis galas toms dažnai matomoms reklamoms, kurios siūlo už mokestį nusipirkti paveikslėlių ar melodijų (tipo one.lt,  tygis.lt, ra7.lt). Juk pilna jų nemokamų internete. Ir nekalbu apie piratavimą. Daugybė puslapių, pvz., kad ir čia http://gallery.mobile9.com/ , kur galima siųsti nemokamai, įsikelti laidu, kuris dažniausiai būna su telefonu. Arba per gprs iš to paties puslapio parsipūsti. Bet tos reklamos tokios dažnos, kad vis dar kyla klausimas, negi apsimoka?

Kristiana ir lentelės

Vakar darbe gavom dovanų. Valio valio… Tas priminė, kad jau tikrai greit Kalėdos. Tai va, gavom mes Kristianos čekiukus, po vieną šimtą litų. Kas džiaugėsi, kas pardavė kolegoms, pvz., už 85Lt (ech… faina gi ta Kalėdų dvasia, ane?). O man klausimas toks kilo, ar išeis man kas nors gero toj Kristianoj? Ne ne, nepagalvokit nieko blogo. Aš tikrai nemanau, kad mažai davė.. Tiesiog kažkada seniai seniai, kai buvau jauna ir graži studentė užsukau į tą parduotuvę. Ir švelniai tariant pasijutau nejaukokai… Pardavėjos lipa ant kulnų, vos ne iš rankų griebia kiekvieną daiktą ir “gal jums ką patart?”. Įdomu dabar laikai paskeitė? Nes visai noriu nueit tą šimtą išleist, bet kuklinuosi kaip tai… Aš taigi nežinau ko noriu, taigi man reiks viską apžiūrėt, taigi norėsiu pagalvot, taigi… Vat, o jei sekios paskui mane kaip vagilę, tai taip ir liksiu savo čekio nepanaudojus… Gal ir man jį parduot?
O dar. Paburbėsiu. Eikit sau tos lentelės… Regis visą gyvenimą tenka tai vieną, tai kitą lentelę su “Exeliu” ar “OO.org Calc” padaryt. Ir pastoviai man bėdos su spausdinimu. Niekaip nesutariu su savim, kompu, programa ir printeriu, kokį rezultatą ant balto popieriaus lapo turėčiau gauti. Jei taip spausdinu – netelpa, jei anaip – viskas susigrūda, bet lieka nereikalingo ploto ant lapo, jei šitaip – atspausdina krūvą belekokiu šriftu. Po visokių ekspermentų ir kolegos pagalbos (o jam tereikėjo tik prieit ir programa turbūt išsigando) pagaliau turiu ką noriu. Tik įtariu kita sykį, kai spausdint norėsiu, vėl į karą teks stot. Būna tokių dalykų, kuriuos vieną kartą išmoksti ir pameni visą gyvenimą (pvz., važiavimas dviračiu). Ir būna tokių, kuriuos išmoksti daug kartų, bet niekad nepameni (pvz., lentelių spausdinimas).