Naujieji artėja ir tradiciškai rašliavojami aptarimai, pažadai, sąrašai plūsta į viešumą. Gyvenom, gyvenam, gyvensim. Gerai ar blogai. O koks gi dabar skirtumas? Bus tik geriau ir geriau. Žinau. O gal yra skirtumas? Ar geri metai buvo? Dabar jau galiu sakyti, kad geri. Man visada gerai. Mokausi, ar dirbu, lankausi darbo biržoje, tuokiuosi, skiriuosi, plonėju, storėju, šypsausi, verkiu viena kamputyje. Man visada gerai ir tik gerai, ir niekada kitaip. Aš vis dar čia, tai kaip kitaip? Gal todėl frazė “viskas blogai” kartojama itin dažnai ir su didele doze sarkazmo. Viskas blogai. Šypsena. Blogai. Išgyvenimai su keliomis dešimtimis litų. Blogai, kai žmonės nusibosta vieni kitiems, vienas kitam, viena kitam, kitas vienai ir visi laukia, kol kitas, kita, kiti imsis iniciatyvų, darys kažką, nors niekas nežino nei kodėl, nei ką. Gal gyvenimą? Reiktų daryti. Jį ir nieko kito. Gyvenimą. Blogai. Kai vėl ir vėl tikrini elektroninį paštą ir visiškai nelauki laiškų. Kaip prieš tuos kelis metus. Įsitikinti, kad vis dar esi, kad vis dar gyveni, kad tave vis dar randa. Ir neturiu batų. Ir vėl. Bet visada gerai ir gerai. Artėja tokie geri metai, kokių dar neturėjau. Laikas ruoštis.