Ko gero instagrame ar facebooke teko matyti tagą #365days. Na ar panašų. Projektai, kurių metu kiekvieną dieną parodoma kažkokia gyvenimo dalelė. Aš nusprendžiau šiek tiek atgaivinti šitą blogą. Apie ką rašysiu? Tai ką nusako pavadinimas. Niekiviskmėjinėsiu. Nesiekiu, kad jums būtų įdomu, kaip to nesiekiau ir tada kai pradėjau rašyti. Tokiems tikslams aš turiu kitų tinklaraščių. Taip jau susiklostė, kad niekiviskmėjinėjimai ėmė liūdėti. Salomėja gi iškeitė juos į feisbuką/instagram, nes žino, kad ten bent dviejų like sulauks (mamos ir vyro). O jei pasiseks, tai gal net kas ir pakomentuos. Niekur tai nedings. Nebijau dubliuotis. Jei neturiėsiu ko papasakoti tai įkelsiu nuotrauką. Arba citatą. Arba sugalvosiu ką. Nesvarbu. Jei dėl techninių kliūčių įrašas neatsiras, pasistengsiu kompensuoti, o jei šiaip pamiršiu – spardykit šikną.
O štai šiandien pagalvojau, eilinį kartą, kad nekenčiu aš šalčio. Taip taip taip. Nuostabu, kad šviečia saulė, kad šviesiau. Bet pažiūrėkit kiek rūbų reikia einant į darbą (elementarių apatinių neskaičiuoju)!
Labai šalta žiemos diena (einu į darbą pėstute):
1. Šiltos kojinės iki kelių.
2. Šuns vilnos antkeliai (kažkurią dieną maniau nušalsiu kelius, tad atsiminiau kokio šaunaus asortimento būna mūsų paštuose).
3. Avies vilnos juosta liemeniui (aha, saugau inkstus).
4. Termomarškinėliai ilgomis rankovėmis.
5. Kelnės.
6. Pusvilnonis megztinis.
7. Žąsinė striukė.
8. Didelis šalikas.
9. Kepurė.
10. Kumštinės pirštinės.
11. Šilti batai.
Ir kaip užknisa su visu tuo po to reikalus tvarkyt, į parduotuvę eit.
Labai karšta vasaros diena:
1. Plona suknelė.
2. Basutės.
Taip va. Aš vasaros laukti pradedu rugsėjo viduryje.
Na gerai 😉
Kas gerai? 🙂
Kad bloginsi gerai.
O, kaip smagu! Visada įdomu tave skaityt čia, tik kad ne taip dažnai rašai. O dabar teks 😀
Ir kaip tie vilnos dalykai? Šildo?
Simona, žinok šildo!
Aha. Rašysiu kasdien. Bet nepažadu daug 🙂
Kol kavą išgeriu, mašina sušyla. Ne kažką šilčiau rengiuosi nei rudenį, nes automobilis-ofisas-automobilis-vėl kokia šilta patalpa-vėl automobilis leidžia išvengti virtimo svogūnu. Teoriniam pasivaikščiojimui pėsčiomis aš panašiai rengčiausi 🙂 Priminėt man mano šunį, kurio nebėra. Močiutė iš šuns vilnos pirštines megzdavo.
Sveikinu prisiėmus tokius rimtus įsipareigojimus rašyti.
Margos paraštės, aš tai nevairuoju, o jei ir vairuočiau tai nieko gero, automobilis lauke, kol nugramdai… O ir inkstukams bei šikniukui šalta, iki darbo nespėtų sušilt mašina.
Labai gerai judėjimas, Salomėja. Žinoma, kai pas klientą reikia šimtus kilometrų minti, tai jau būtų visa piligrimystė, leiskit pajuokauti 🙂 Esu sugadinta šiuo klausimu, su šildomomis sėdynėmis automobilyje ir pan. Kol kava nuteka į skrandį kartu su rytine cigarete, automobilio salonas prišyla kaip penkių žvaigždučių viešbučio kambarys 🙂
P.S. Yra geras dokumentinis filmas apie cukraus (ne)vartojimą: “That Sugar Film”. Gal padės užsimotyvuot, jei dar nematėt. Mano brangusis po šio filmo peržiūros geria arbatą ir kavą be cukraus jau pusmetį 😉
Ak, kad tik arbata su kava tebūtų, tai galėčiau sakyt, kad pusę gyvenimo nevartoju. Kitos nuodėmės kiša koją 😉