Aš jums pasakysiu, kad atostogos praeina per greitai. Ypač jei tai tėra pasiilgintas savaitgalis. Tačiau ta proga, kad jau turėjom išeiginę Joninių proga, dar pridėjome 3 ir gavome 6 dienas atostogų. Labai jau čia toli nenuvažiuosi, tad nusprendėme poilsiauti ten, kur jau buvome, ten, kur patiko, ten, kur planavome sugrįžti. Ten, kur norėjome važiuoti vasarį, bet tuo metu teko laidoti gripo epidemijos auka tapusį tėtį (priminimas sau – skiepytis būtina). Na, bet Sarema laukė, šaukė ir sulaukė.
Išvažiuojam. Nulinė diena.
Norėdami šiek tiek pasilengvinti kelią ir pasiilginti smagią dalį, mes išvažiavome išvakarėse – antradienį. Numatyta nakvynės vieta buvo kažkoks pakelės motelis už Bauskės. Atvažiavom apie 21h, numetėm daiktus ir išėjom į lauką pypkių parūkyti. Sėdim sau, Gedas saulėlydį taimlapsina ir išeina du bičai su alum. Atsisėda kažkur už mūsų, kalba. Ir visa šneka tik apie (naudosiu jų leksiką) pripsimą, davimą į mordą, daužymus. Tai va, nuklausiau patarimą, sakau gal ir jums pravers: jei duodat kam į snukį, tai iš karto sėdat į mašiną, važiuojat į mentinę ir sakot, kad ėjot girtas ir kažkas jus subaladojo. Sorry not sorry, bet aš mėgstu klausytis svetimų pokalbių, kuomet jie trasnliuojami tokiu garsu, kad neklausyti galėtum tik jei po ranka pasitaikytų ausų kamštukai. Nepasitaikė, nors ir turim kažkur tokį daiktą.
Naktį miegam ir Gedas atsikelia gal 2h nakties, sako, einu į lauką pažiūrėt.
– Neramu, klausiu?
– Neramu biški.
Grįžta, sako, dabar jau ramu, šalia stovi du nuliovi bemsai gieesai, tai jei vogs, tikrai ne mūsų.
Šitas dialogas feisbuke kažkodėl sulaukė daug ha ha reakcijų. Nu ar gražu juoktis, ką?
Pirma diena
Visa pirma diena yra apie važiavimą. Galiu papasakoti tik kiek kartų stojom, ką įdomaus lenkėme.
Pvz. visada buvo smalsu sustoti Salacgrivoj. Tą ir padarėm. Porą fotkių, va paveiksluotoja (p.s. jei yra noro nagrinėti detales, visos nuotraukos išsididina jas paspaudus):
Ir rezultatas:
Tada, kad per daug nuobodu nebūtų, Estijoje aplenkėme 6 visiškai naujas gaisrinės mašinas su tranzitiniais lenkiškais numeriais. Tada daug furų, bet aišku ne tiek kiek Lenkijoje. Pertraukėlės stojome pasienyje ir man buvo žiauriai gaila mokėti 3 eurus už sumuštinį ant forminės duonos. Aš jį padėjau atgal, bet Gedas vėl paėmė, tai turbūt buvo prabangiausias mano valgytas PAPRASTAS sumuštiakas. Nelabai skanus.
Laimingai pasiekėme keltą ir į jį įsibrukome priešpaskutiniai, uždarė vartus dar nespėjus nuo motociklo nulipti. Sėkmytė, ne kitaip. Muhu saloje nusiperkam mėsos ir anglių (tikiuosi neklausit, kaip tokie dalykai telpa ant motociklo), nes žinom, kad ten kur gyvensim, galėsim grilinti.
Beje, nežinau ar ji tik Saremoj, ar visoje Estijoje, bet jei pamatysit duoną su kanapių sėklomis, nepasididžiuokit paragauti. Mes pernai surijom per sekundes, tai šiemet iš karto ėmėm du kepalus. Aha, irgi kažkur sutilpo.
Apsigyvenome mes vietoje, kuri vadinasi Haapsu Holiday Home. Čia buvome ir pernai. Pievose stovi penki nameliai.
Pro duris ir langus matosi didelis laukas-pieva, o už jo yra jūra. Šeimininkas šalia jos yra įrengęs grilinimo-čilinimo zoną.
Pats paplūdimys yra žalia pieva ir akmenuotas krantas. Maudytis nebandėme, bet namelio kaimynai vieną vakarą į jūrą lindo, tad įmanoma. Man šiaip patinka ten ant akmenų sėdėt vienai.
Namukai turi patogumus, juose palikta visko, ko gali prireikti (šildytuvas, ventiliatorius, konvekcinė krosnelė, indai, druska, baldai, patalynė, rankšluosčiai ir t.t.). Ir jei nepatinka eiti prie jūros į bendrą griliavietę, tai kiekvienas namukas turi savo grilinę bei lauko baldus, tad tik čil čil čil.
Ir visi vakarai ten buvo su nuostabiausiais saulėlydžiais. Šiaip saulė pas juos leidžiasi 22.40, tad šviesu būna tikrai ilgiai, o ir kadangi oras visada pasitaikė giedras, tai tamsos ir neteko išvysti. Tokia lengva prieblanda.
Antra diena
Gedas užsikepęs, kad jam reikia žvyro ir rimtesnės bekelės. Aš taip entuziastingai nežiūriu. Na į tą rimtesnę bekelę, nes žvyrą jau patyrus ne kartą, tai kaip nors jau. Apskritai, mano, kaip keleivės gyvenime, nebūna nieko baisiau, nei važiavimas kamščiuose tarp eilių. Esu ir panikos priepuoliui artimą būseną pasiekus. Tad baisiau nebus, o dar esam pasimokę važiuoti stovint, tad sutariam tik, kad viskas proto ribose. Juk svetima šalis, neendurinimo apranga ir t.t. Dar aš turiu veto teisę, mhm aha, tarsi kada naudočiau tokią. Išvažiuojam nuotykių ieškoti.
Pirmas stopas visiškai atsitiktinis, netoli vietos, kurioje gyvename. Aplankome Maasi pilies griuvėsius (Ruins of Maasi fort-castle). Nežinau, kodėl, bet ši vieta nėra įtraukta į visokius topus ir mes jos nežinojom. Tačiau turistų laukia kioskelis su suvenyrais ir jo darbuotoja, kuri regis taip apsidžiaugė, kad kažkas atvažiavo, kad atbėgo pasitikti. Parodė, kur eiti, pasakė, kad nemokamai viskas ir ką gi, apžiūrėjom. Iš pirmo žvilgsnio nieko labai įdomaus. Griuvėsiai su apsauginiu stogu nuo lietaus, Kauno pilis mano studijų metais panašiai atrodė. Bet čia gražus vaizdas į jūrą. Tačiau pamatėme, kad galima nusileisti į šaltus, tamsius rūsius, tai visai įdomu pažiūrinėti tuos senovinius skliautus.
Po to, kioskelio teta mus dar pakalbino, davė nemokamą žurnalą su žemėlapiu (pravertė) ir buvo tokia miela, kad nusipirkom suvenyrų (kadagių uogų ir pakabuką).
Kita stotelė – Laidunina švyturys. Pastatytas 1907, deaktuvuotas 1924 metais. Tad senas ir nenaudojamas.
Iki jo važiavome normaliais žvyrkeliais, tada tokiu žvyro pylimuku per pievas su avimis, o paskutinį kilometrą teko įveikti per juodos žemės (durpių?) keliuką. Tiesiog vėžės. Sausu oru viskas normaliai, po ilgalaikio lietaus, tai nežinau ar kiekviena transporto priemonė pravažiuotų, o ir eiti turbūt nebūtų smagu.
Pats švyturys visai mielas, raudonų plytų, dailiais langeliais.
Į viršų užlipti galimybės nėra, nors ir atviras. Nebent kartumėtės tokiais pastoliais:
Šalia švyturio yra pavėsinė su lauko baldais piknikui, už jo – jūros krantas, tad galima maloniai leisti laiką. Jokių žmonių nesutikom.
Kitas kelionės tikslas – Sääretükk švyturys.
Veikiantis. Pastatytas 1954 metais, automatizuotas 1995.
Iki jo važiavome žvyrkeliais, tada tiesiog pievos keliuku, vienoje vietoje reikėjo atsidaryti spygliuotos vielos vartelius, bet nebuvo jokio ženklo, kad teritorija privati, ar draudžiama važiuoti, tad nusprendėme, kad čia vietiniai ganyklų įpatumai ir nurūkom toliau.
Švyturys tai neypatingas. Ypač nuo jūros pusės. Bet vieta, kurioje jis stovi, labai patiko. Akmenuotos pievos, kur ne kur kadagiai, žydi lubinai, ganosi karvės, jūroje irgi kyšo akmenys. Toks pasaulio kraštas.
Beje, tarp šių švyturių darėme pietų sustojimą. Maisto pasiėmę nebuvome, tai užsukom į random kaimo parduotuvę-paštą. Miela maža kišenėlė su gana dideliu asortimentu. Tik va įrankių neturėjo, tai šprotukams pirkome suvenyrinę šakutę :D, bet negi jas ant sienos kabint, ane?
Kadangi jau vakarėjo, nusprendėm, kad gana tų žvyrkelių, užsukom į Kuresarę apsipirkti ir patraukėm namo. Spontaniškai dar stabtelėjome nusimaudyti. Ir čia buvo mano pirmas kartas šiemet jūroje. Woohoo!
Pirmą naktį savo 5 namelių komplekse buvome vieni, antrąją jau greta apsigyveno du vyrukai estai. Ir visą laiką galvojau, kad yra tokia liga vadinama žodžių tryda. Aš nesuprantu, kaip įmanomas toks srautas. Jie atvažiavo plepėdami. Beje, tą darė garsiai. Tada vienas kažkur vėl išlėkė, tai likęs nesustodamas malė telefonu. Tada jie grilino. Neužsičiaupdami. Mes sugalvojom sprukt ir tylos ieškoti prie jūros. Aha, jūra nuo namelių 200-300 metrų ir jau puikiai girdėjosi, kad ir jie sugalvojo ateit. Bla bla bla bla artėjo. Tada šie maudėsi ir visą laiką neužsičiaupdami. Tada bla bla bla bla tolėjo. Apie pirmą h mes jau nuėjom miegoti, tie liko lauke ir bla bla bla. Kaip taip įmanoma? Mano džiaugsmui ryte jų nebebuvo, o po to, nors buvo užpildyti dar 3 nameliai iš 5, kuriuose buvo ir vaikų, ir šunų, jau niekas nesukėlė tiek triukšmo, nes kaip sakiau, ta liga – žodžių tryda – tikrai ne visiems būdinga ir sakyčiau, gal net gan retai pasitaiko.
Trečia diena
Šiandien nusprendėme aplankyti Kiipsaare švyturį. Šitas labai įdomus. Pastatytas 1933 metais ir tuo metu jis buvo apie 150m nuo vandens linijos. Bet jūra glemžia paplūdimį ir švyturį skalauti pradėjo 1988 metais. Dabar jis apie 50m jūroje nuo kranto. Neveikiantis. Vienu metu buvo gerokai pasviręs, bet pastaruoju metu vėl atsistatęs ir kol kas nuvirsti grėsmės nėra.
Iki švyturio privažiuoti nėra kaip. Jis nacionalinio parko teritorijoje, tad buvo aišku, kad teks pasivaikščioti. Ok, įsimetėm drabužių pamainą (nelabai fun per karčius 5+5km pėdinti su moto apranga). Žvyras, kaimai, ledai ir sustojimas parūkyti pypkę akmenukų krante.
Po to žvyrkeliais pasiekėme nac. parko aikštelę, kur jau ženklas su plyta ir teks eiti pėstute. Mūsų džiaugsmui, gi ten veikė dviračių nuoma. Kaina – 10 eurų už kelionę iki švyturio ir atgal. Nuomotajas parašęs, kad tai truks 2h. Hm, na įdomu įdomu, 10km dvi valandas?
Imam dvirkas, paprastutės tokios, be bėgių, be priekinių stabdžių, bet ar daug reikia? Keliukas akmenuotas, bet normos ribose. Mus įspėjo, kad miškui pasibaigus reiks pereiti 600m smėlio, tai va ta dalis buvo sunkiausia. Per birų smėlį jau ir eiti nelengva, o dar dviratį tempti reikia.
Tačiau verta. Dar truputį pavažiavę pamatėme smėlėtą paplūdimį ir gražutį liekną švyturį.
Aišku, Gedas po tiek vargo, gi nulipt reikėjo nuo motociklo ir kaip kokiam studenčiokui minti dviratį, nusprendė, kad ten reikia įlipti. Aš suabejojau. Nelabai moku plaukti, šiek tiek bangavo, nežinau, koks gylis. Jei būtų iki pusės eičiau, bet per numatytą seklumą Gedas nubrido apsemtas iki krūtinės, beveik iki kaklo. O ir įlipusi nebūčiau per kažkieno prikabintas virves, reikia jėgos. Tad man pakako adrenalino vien tik sergant. Gedas sakė, kad viduje yra metalinės kopėčios, su gana sudėtingais perėjimais tarp aukštų ir dar viskas nuklota daugiamečiais žuvėdrų šūdais. O bet tačiau, vaizdas viršuje vertas dėmesio. Užskaitom.
Su visu švyturio šturmu užtrukom apie pusantros valandos. Grąžinom dviračius, vėl šokom ant moco ir išlėkėm į Kuresarę, kur aš norėjau aplankyti “Humaną” (oh, my guilty pleasure) ir dar tokia šaunia proga reikėjo šventinių pietų.
O tada namai, vakarojimas su knyga, grilinimas ir nuostabieji saulėlydžiai.
Ketvirta diena
Pasitarę nusprendžiame, kad neieškosime nakvynės Latvijoje ir sekmadienį važiuosim tiesiai iki namų. Tada turėsim dar vieną laisvą dieną atsigavimui ir susitvarkymui. Tad jei ryt teks daug važiuoti, šiandien reikia gerokai pailsėti. Nusprendžiam nieko neveikti. Įsitaisom su knyga ir po 20min man kažkaip nuobodu. Tai gal bent kažką? Susižiūrim, kad Saremoje yra ir pasivaikščiojimo takas per pelkę – Koigi bog hiking trail. 5km yra pats tas dienai praleisti ir per daug nenuvargti.
Takas patiko. Primena mūsų taką per Mūšos tyrelį, tik estiškame variante mažai medinio tako ir daug metalinio sudėto ant padangų. Takas žiedinis, eina aplink ežerą.
Taigi, daugiau planų nebuvo, tad dar nuvažiavome į Muhu salą, su viltimi, kad info centre rasime lipdukų moto dėžėms, apie tokį daiktą net negirdėjo. Lipdukus, ta prasme. Pasiūlė tik šaldytuvo magnetukų. Ne tai ne. Grįžę vakarojom ir būtų viskas tyliai ramiai įnaktėję, bet į mūsų poilsiavietę įsuko gal 9-10 motociklų ir juos lydintis autobusiukas. Pasirodo, kad tai lietuviai ieško vietos nakvynei (palapinėse), bet niekas niekur nepriima.
Skambina šeimininkui, prašosi priimami. Manau jiems leidžia statytis palapines, tik todėl, kad nemato ką priima. Nesupraskit neteisingai, bet į vaikinų tarpusavio nuostabą, ar estams nereikia pinigų, kad visi taip išvaro, galiu atsakyti, kad gal reiktų į šalies pažvelgti į savo elgesį? Gali būti šeimininkai galvoja ne apie momentinius pinigus, bet ir apie tuos kitus, kuriuos atneštų grįžę, ramybės norintys klientai. Ar tikrai būtina sustojus dročinti tas gazo rankenėles? Kaip laukiniai kokie :). O ar tikrai mandagu po to leisti muziką vietoje, kuri net nėra kempingas? Visgi, net dešimties motociklų ekipažas, kurio kalbos buvo tik apie gėrimą, nesudarė tokio diskomforto, kaip tie antros dienos estai su savo tryda :), tad patikėkit, aš dėl jų neperdedu. Gal ten buvo žodžių maratonas?
Penkta diena
Namo!
Užtrukom apie 10,5h su visais sustojimais pailsėti, atsigerti, į tuliką nueiti. Visos dienos pramogos tik tokios:
Šį kartą gal nepatyrėme ekstremalių nuotykių, ir atostogos buvo ramesnės (mažiau varėm, daugiau pramogavom), bet užskaitau tas dienas, kaip ypač vykusias. Iš viso nuvažiavome 1659km.
Beje, mes keliavome su Honda Varadero. Ir nors tai nėra kelioninis motociklas, kaip antai mūsų Honda ST1100, kuriuo pernai važiavome į Vokietiją ir tą pačią Saremą, bet man patiko labiau. Varadero rinkomės dėl galimybės važiuoti žvyrkeliais (nes jau pernai pamatėm, kad yra vietų, kurias dar norim apžiūrėti), bet jis nėra toks komfortiškas greitkeliuose. Visgi man, kaip keleivei, ant jo maloniau. Sėdžiu arčiau Gedo, jaukesnis pojūtis stabdymo metu, geriau matau kelią ir vėjas ne taip pučia.
Tokie įspūdžiai šį kartą. Tikiu, kad dar šią vasarą kažkur važiuosim ilgesniam laikui. Aš noriu Kroatijos, bet ką sugalvosim, dar bus matyti.
Aš dėkoku savo geriausiam bendrakeleiviui!