Tradicinis parašymas

2010 10 12 – ir taip kasmet.

Asmeniniai blogai mirė. Visi susikėlė į FB, ar G+, susitvarkė privatumo įrašus ir skleidžia žinias visiems, sau, tau, tik draugams. Nebebėgu ir aš į blogą parašyti ką valgiau. Darau tai feisbuke. Atėjo tie laikai, kai tinklaraščiuose žmonės nebekomentuoja, o soc. tinkluose bent jau truputį parodo, kad perskaitė. Nebegali deklaruoti, kad rašai tik sau. Melas. Bet yra tradicinių dalykų. Sau. Priešgimtadieninis įrašas. Nes būtent man smagu susirasti pernykštį, užpernykštį, dar senesnių metų įrašą ir pažiūrėti kaip buvo tada ir kaip yra.

Prieš tris dienas rašau į čiatą savo gyvenimo vyrui šaukdama, kad jis turi greitai nudažyti man plaukus, nes nebegaliu žiūrėti į veidrodį. Vakar rašiau, kad greitai greitai turi mane kirpti, būtinai šiandien, po darbo, nes kitaip mirsiu.

Priešgimtadieninė depresija, sako man jis. O tai ne :). Anksčiau parindavausi, kad neturiu ką kviesti į gimtadienį, nežinau kaip švęsti, o dabar tik noriu būt graži ir nejausti pagirių.

Mano svajonės nesipildo, todėl, kad aš nesvajoju. Gal reikia pradėti? Man toks pasyvusis gyvenimo periodas, kai vidiniai nykštukai norėdami atkreipti dėmesį siaučia, o aš tik sėdžiu atsukusi nugarą ir man px. Taip negerai. Pažadu, kad atsisuksiu. Kai pailsėsiu. Ir svajosiu. Kai norėsiu.

Mano visas gyvenimas buvo labai gražus, tokio gražaus tik saulėtesnio aš sau ir linkiu toliau.