Apturėjau įvykį. Ne itin malonų. Laidotuvės. Žmogaus jau ne vienus metus gyvenusio tuose namuose, į katruos grįžtu, kai važiuoju į Ukmergę. Tad ta neišvengiamybė.
Tam krikščioniškam cirkui įdutrečdalėjus aš pareiškiau mamai, kad jei kartais anksčiau numirčiau, tai nesityčiotų taip iš manęs. Ji sakė, kad raštu parašyčiau. Tai aš ne tik raštu, bet dar ir viešai, kad niekas prikibt negalėtų.
Aš prašyčiau sudeginti mane mirusią. O pelenus panaudoti naudingai. Kad ir kaktusą pasitręšt. Bet suprantu, kad gali būt per brangu tempti į artimiausią krematoriumą tad…
Nu labai paprašyčiau manęs mirusios neguldyti ant stalo parodai. Kas norėjo, tas pamatė kaip atrodau. Kas nepamatė – gali paprašyt artimųjų nuotraukos. Galvojat jei jau mirėt, tai pėiks? Tegul visi spokso į tuos plastmasinius batus bei baltos spalvos odą? Juolab, kad ne itin ir patiems faina į tą lavoną spoksot? Geriau gal žmogų gražų prisimint, nei tris dienas dantis sukandus vaidint?
Negana to. Nebandot užpirkinėt mišių už mano sielą. Ir tuo labiau melstis už tai, kad “mano siela būtų išgelbėta ir galėčiau amžinai žiūrėti į Kristaus veidą”. Aš žinau, kad nesu labai gera. Bet atsiprašau, už ką man tai? Kokią teisę galit turėt nuspręst ką aš ketinu veikti po mirties? Kas sakė, kad turiu kokių nors planų danguje?
O dar. Na tik pabandykit kas nors per mano laidotuves nusamdyt giedorius. Vaidensiuosi trylikai kartų. Žvanginsiu grandinėmis ir neduosiu miegot. Aš rimtai. Labai.
Ai tiesa tiesa, dar gi mano artimuosius gali paveikt tas “o ką žmonės pasakys”, jei niekas prie karsto nepasriūbaus ir dargi užkas be mišių ir etc… Kokie dar žmonės blia? Nekankinkit mano draugų, ok?
Mirt nesiruošiu. Bet dėl visa ko.
Aš dar nuo savęs pridėčiau, kad mano garbei ir jokių gedulingų pietų negamintų. Nes kažkaip keistai atrodo žmonės prie duobės žvilgčiojantys į laikrodį ir laidantys namiokus, kad mol išalko… Jei norit ėst – eikit į Maximą, o ne į kapines ašaros nubraukt.
aukso zodziai :-))
Ruošiu giminiečius savo laidotuvėms pagal scenarijų: kai numirosiu, sudeginate, o pelenus į Nemuną, kad nutekėčiau į Baltiją ir t.t. Nenoriu, kad po mano mirties artimieji turėtų visokiems paminklams pinigus leisti ir žolę nuo manęs ravėti. O per Vėlines gali paleisti Nemunu, jei geru žodžiu prisimins
Žiū, ir aš taip galvoju. Jokių lavonų, jokių giedojimų, jokių pietų.
O pelenus po medžiu pakast.
Tai po velnių kur tada tie žmonės? Na tie apie kuriuos sakoma ‘o ką pasakys’? Ir dėl kurių tas šau krečiamas. Kas man pasakys?
Manau, jie čia neskaito ir nekomentuoja. Rūpinasi tuo, “ką žmonės pasakys”.
o apie giedorius ir nepagalvojau. eilinį kartą ačiū, Salomėja.
bėda, kad mano pelenus barstyti virš Horno rago brungu bus… bet gal iki to laiko…
man atrodo dauguma is “musu kartos” pilnai sutiks su salomejos pastebejimais (: as irgi, aisku.
Pritariu visu šimtu.. Turi jau pagaliau ir šita tradicija keistis. Pagarba išėjusiam, o ne paroda ir apkalbos- kiek sumokėjo, kaip atrodo, kiek žmonių ar gėlių ar vainikų.. O tradicija pavalgyti po laidotuvių man apskritai makabriška atrodo. Pritariu- tik deginimas ir minimalios pagarbios, nuoširdžios apeigos..
uz tokias tradiciju lauzytojas labaiausiai ir reikia melstis ir giedot. Gal pasigailes?
Kas pasigailės? Ims dar Jūsų dievas ir išklausys maldas, ir teks amžinybę į Kristaus veidą žiūrėt. Nereik pavydėt tiems, kurie pomirtinį gyvenimą kitaip nori praleist.
tos pačios mintys. jau dar būdamas paauglys, po pirmųjų aplankytų laidotuvių, pasakiau visiems, kad manęs taip nelaidotų. sudegint, išbarstyt, padaryt tūselį su daug alkoholio ir gerai pašėlt, atsisveikint negėdingai.
m, bet sakyk nesakęs. Žmonėms px ko nori, ar ko nenori tu. Aš vat parašiau ko noriu, ar ko nenoriu, bet jei staigiai mirčiau tai abejoju ar atsirastų nors vienas, kuris paisytų mano norų ar nenorų. Viskas būtų kaip visada.
aha, kiek domėjausi tais reikalais tai pasidariau sau tokias išvadas: rašytinių testamentų likusieji turi teisę nepaisyt, jei tik juose nenurodai, kad nepalaidojus tavęs kaip tu nori paliksi savo milijonus kaimynų šuniui.
aš manau, mano tarpe atsirastų tokių, kurie paklausytų ir priverstų prisiekusius krikščionis padaryti taip, kaip aš pageidavau. jei nepavyktų, tikiuosi, kad tada tie mano draugai per karsto laidojimą sukeltų bardaką, išspirtų kunigą, išvarytų visokias davatkas ir gerai pagertų versdami žemes ant mano karsto 🙂 aš džiaugčiaus, man smagu būtų 🙂
toks dalykas vos neįvyko per remigijaus audiejaičio laidotuves. matėsi, kaip visi jo draugai ir pažįstami net juokiasi iš kunigo sapalionių ir kitų nesąmonių (tipo remis buvo “doras katalikas” :)) ). kažkaip jautėsi ta nepritarimo nuotaika jį laidojant. taip pat atsirado ir tokių, kurie savaip su juo atsisveikino.
Man tai kažkada vienas įsimintiniausių epizodų buvo, kai jau prieš pat uždengiant/išnešant karstą (šeimos nario, tai salėj buvau likęs vienas paskutinių), šarvojimo namų darbuotoja taip šaltai atraitojo mirusiosios suknelę, perkirpo virvutę, kuri, pasirodo, kažkodėl rišo mirusiosios kojas, vėl pataisė sunkelę, ir tokiu užknistu balsu pranešė: “gerai, jau gali uždengti, iki”.
Čia beveik ne priekaištas. Įsivaizduoju, kas dieną aptarnauti po keletą mirusiujų giminių klanų nerealiai užknisa, bet tai…
Well, paliko gilų įspūdį.
gal ir nepasigailes. Bet ispiktumo gal imsi ir prisikelsi?
q, o kam prisikelt? KAM? Lyg daugiau nėra ką veikt. Manau užsiimsiu kitų pasaulių tyrinėjimais.