Teksto rašymas yra sunkus darbas. Ką jau ten.. Ne fiziškai, labiau morališkai. Turi nuolat galvoti apie taisykles. Kur kablelis? Ar jau užbaigt pastraipą? Ar ne per ilgas sakinys?
Daugybė apribojimų darbe. Rašyti trumpais sakinukais. Tas trumpas sakinukas turi perduoti informaciją. Pastraipa neturi būti ilga, kad nepavargtų skaitytojas. Nekartoti daugybę kartų to paties žodžio.
Darbe aš rašau apie kompiuterines programas. Pradėjus, nuolat rašiau „spaudžiam tą“, „spaudžiam aną“. O ir dabar tą žodį „spaudžiame“ ne taip lengva pakeisti. Spaudžiame, spustelime, spragtelime, paspaudžiame… Kaip ir pasirodžiusiame lange, atsivėrusiame lange, naujame lange, kitame lange, pasirodo langas, kuriame… Sunku laviruoti tarp to, kad tekstas skambėtų gražiai ir tarp to, kad informacija būtų teisinga. Ne duok die praleisi ką nors… O ir savitą stilių norisi išlaikyti.
Žinoma, antraštė irgi turi šaukte šaukti… Kviesti ir vilioti…
Va taip va dirbant, tam tikros taisyklės įauga į kraują. Nors gramatika mano „skaudama vieta“. Gerai, kad yra stilistės. Kai rašau tekstą blogui, žiūriu, kad nebesuprantu, kur dėti kablelį. Pasistengiu tada iš sakinio padaryt du. Kartais tai išgelbėja. Bet jei rašau įsijautus apie ką nors man svarbaus – pamirštu. Pamirštu, kad pastraipa baigėsi, kad kablelius reikia dėt. Žinau, kad tekstą reikia perskaityt penkis kartus prieš skelbiant… Bet tada imu šiaip koreguot, redaguot, gražint, taisyt… Ir kartais mintis pasikeičia. Ne tokia nuoširdi gaunasi, kaip pirminė.
O bet tačiau (leisiu sau mėgstamą kalambūrą naudoti), vienas iš man labai patikusių tekstukų tupi čia. Viena ilga, sunkiai skaitoma, pastraipa, kuri kažkodėl jau kelias dienas neišeina iš galvos. Nepataikavo jis skaitytojui. Juoksis autorius iš mano žodžių, bet vis grįžtu paskaityt:))).
velniop trumpus sakinius, velniop pastraipas. reikia rašyt, kaip dėdė parulskis: vienas sakinys – pusė knygos. 🙂
šiaip, kas man labiausiai nepatinka, tai daugtaškiai tekste 😛 čia labai retais atvejais naudoju. ir šauktukai!!! šauktukai man apskritai yra ironijos/arba šiaip nerimtumo simbolis, tik tada naudoju 🙂
va, komentare dukart paminėjau žodį „velniop“, kuris man akių nebado, o žodžio „šiaip“ čia dukart nereikėjo. 🙁
O man daugtaškiai patinka. Trumpos pauzelės prieš kitą įkvėpimą… O šauktukų vengiu. Tingiu perjunginėt klaviatūrą arba spaust tas kombinacijas. O darbe redaktorius neleidžia. Šaukuką galim tik išskirtinais atvejais, pvz., ant viršelio…
Man rašant sunkiausia ne skyrybos ženklus sudėliot, o išreikšti mintį taip, kad skaitytojas suprastų, ką norėjau pasakyti.
Tai ir sakau, kad sunku tekstus rašyt.:))))
na kodėl juoksis? autorius tiesiog pamalonintas, kad jo neperskaitomas tekstas vis skaitomas, u know 🙂
Oi vargše tu vargše (: tikrai apie kompiuterinius dalykus turėtų būt labai sunku rašyt gražia lietuviška kalba taip kad skambėtų.. nuoširdžiai užjaučiu. aplamai, rašyt dėl to kad reikia visada sunkiau negu kai norisi (:
aš tai pastebiu, kad skyrybos klaidų pas mane žiauriai daug, bet labai jau atsibosta jas taisyt po to kai isijautus kažką greit surašau (: pačias akivaizdžiausias stengiuosi išgaudyt ir mano sąžinė tampa rami.
Taisyklingai rašant, daug lengviau vienareikšmiškai suprasti, kas norėta pasakyti. Juk skaitant tai, kas parašyta, negirdime intonacijų, pauzių, nematome mimikos ar kūno kalbos. Tenka nauotis rašo teikiamais instrumentais.
Ne duok die -> Neduokdie