Čia aš galiu padėti tašką. Galiu jo ir nepadėti. Kas tas taškas, pagalvos vienintelis nuoširdus mano skaitytojas. Daug kas. Mažas juodas skrituliukas. Teksto simbolis. Protingieji sako, kad taškas yra objektas, esantis tam tikroje erdvės vietoje, bet neturintis apimties. O aš? Aš tai iš vis ne prie ko. Kaip vargšas asilėlis – sėdžiu sau. Tyliu. Ir tylėdama gi rašau, kad taškas man yra pradžia (arba pabaiga). Atskaita. Arba tiksliau taškas yra tai kas metaforiškai sudėliojama ant raidės i (kodėl, ne ė? (ir iš vis, kam ant i reikalingas taškas? Ė be taško tampa e, o š be kepurėlės – s, bet gi i be taško, tai vistiek i)).
Taigi va. Švari galva. Švarūs jausmai. Švarios mintys. Nuoširdumas. Taškas.