Nuo kada nuomonės turėjimas = nuomonės sakymas? Nuo kada nuomonės nesakymas = nuomonės neturėjimas?
Kadaise man vienas virtualdraugis sakė, kad aš neturiu nuomonės visai. Todėl, kad garsiai nerėkiu. O nerėkiu aš dėl to, kad nemanau, kad mano nuomonė yra kam nors įdomi. Norint pasakyti savo nuomonę reikia pagalvot kam sakai: per daug leptelėsi darbe, įžeisi klausytoją, pakeisi kažkieno planus, pasėsi abejonę tam, kuris jau apsisprendęs.
Laviruot aš nemoku. Jei jau sakau, tai taip kai galvoju.
Ir jau pasimokiau:
buvau pavadinta šiknalinde, kai pagyriau tai, ką kiti kritikavo. Nes man patiko, nes tokia mano nuomonė;
turėjau teisintis, po to kai pasakiau, kad kažkoks išsvajotas daiktas man yra baisus. Nes man jis buvo baisus;
mane bandė priversti jaustis nejaukiai, kai pasakiau, kad skaitau “Panelę” ir kitokius šūdžurnalius (ir šiaip čia bendrinis pavyzdys. Nes daugelis savo pomėgius keičia pagal kompaniją, kurioje apie tai kalbama, bei jų požiūrį);
mane verčia teisintis, net tada kai neigiamai atsiliepiu apie savo pačios veiksmus, menus ar rašliavas;
Ir iš įvairiausių pamokėlių supratau, kad mano nuomonė niekam neįdomi. Žmonės klausia ką manau, tik tam, kad susilauktų pritarimo/pagyrimo/palaikymo. Kitais atvejais, mieloji, geriau jau ir patylėk.
Ir kadangi mano nuomonė dažnai nesutampa su masių, tai aš ir tyliu. Ir tai nereiškia, kad nuomonės neturiu arba bijau ją reikšti. Galva sienos nepramuši.
Štai žmogus išpasakojo savo meilės istoriją. Klausia, ką manau. Gūžteliu pečiais. Manau. Bet koks skirtumas ką? Juk ne tai nori girdėti. Vat jei sakytų: kas apie mano istoriją mano teigiamai – pakelkit dešinę ranką, o kas galvoja neigiamai – kairę, tai tikrai žinočiau, kurią ranką kelti. Testuose ar anketose retai renkuosi punktą “neturiu nuomonės / nežinau”. Bet gyvenime gūžteliu pečiais.
Nes mano svari nuomonytė niekam neįdomi. Ją pasakau tik tiems, kurie moka ją išklausyti. Arba pasakau tarp eilučių, ir atsirenka kam reikia. O visais kitais atvejais geriau jau patylėsiu. Arba atsakysiu, kad nesu kompetetinga.
Aha, taip patogiau. Bet nors nemeluoju žiūrėdama į akis. Taip pat nesusikuriu mistinio amplua, dėl kurio tenka nuolat laikytis tik vienos krypties nuomonės.
o man patiko šitoji nuomonė. svari. nes tarp eilučių radau tai, ko pats sau nedrįsdavau išsakyti. šiek tiek pakoregavo mano nuomonę kai kuriais klausimais. bent vienu iš jų.
tikrai patiko tokia neįkyriai pasakyta nuomonė.
Dėl šito reikalo, labiau sutikti turbūt negalėčiau.
Škias, teisingos įžvalgos. Ypač nesmagu, kai atsiduri bandoj, sekančioj paskui kažkieno nuomonę. Aklai. Gaila, kad kartais nepavyksta nuo tos bandos paprastai atsiskirti ( tarkim, darbe .. )
Na, dar pasitaiko visda turinčių priešinga nei „masės“ nuomonę… nors aš to nuomonės turėjimu nelaikyčiau.
Jei nuomonė kitokia, nei tau įprasta, tai ne nuomonė, ar kaip čia?
Nu pagal Rimantą taip ir gaunasi. Nuomonė tik ta, kuri nepriešinga masės nuomonei.
” O visais kitais atvejais geriau jau patylėsiu. Arba atsakysiu, kad nesu kompetetinga.”
Aha, aš irgi jau senokai pripratau taip daryti. Tai vadinama diplomatija 🙂 Artimiausiems žmonėms paprastai pasakau, ką galvoju, jeigu paklausia, bet ir tai būna situacijų, kada geriau nutylėti. Arba labai gerai apsvarstyti, kaip ir kokiu būdu pateikti tą nuomonę, kad ji žmogaus neįskaudintų/nepriverstų užsisklęsti ir automatiškai, neįsiklausius iki galo, atmesti.
Na diplomatija man negręsia. O thirteen visur sutinka su mano nuomone. 🙂
o ką čia prieštarausi, jei teisybė nu 😀
nors kai pagalvoju, jei turiu neigiamą nuomonę kokiu klausimu, dažniausiai nutyliu 😀 😀 😀 reiškiuosi tik tuomet, kai su kuo nors sutinku, taip išeitų.. 🙂