Nykštukai, kopūstai, gandras ir Amsiuko planeta

Esu žmogus su labai lakia vaizduote. Kai kas nors juokauja ir mėtosi visokiom ten frazėm ala „kad tu nusprogtum“, man lengva tą sprogimą įsivaizduoti. Kad turiu nematomą draugą (kuris įtariu blogina) rašiau jau nesyk. Kad mane persekioja nykštukai irgi ne paslaptis. Kas paslėpė šaukštelį? Nykštukai. Kas ten vamzdžiuose ūžia? Nykštukai. Kas sugadino mašinos langą? Aišku, kad nykštukai. Kas netikėtai perkrovė kompiuterį? Ir vėl nykštukai.
Mano vaizduotė reiškiasi įvairiais būdais. Pamenu gintis reikėjo bakalaurinį darbą. Ogi Salomėja baisiausiai bijo viešai ir garsiai šnekėti. Nesvarbu, kad viską moku, viską žinau, pati darbą dariau, bet užsiblokuoja kažkas ir taškas. O gintis vistiek reikia. Atsirado patarėjų, kurie liepė įsivaizduot, kad dėstytojai, tai kopūstai darže. Ok, lengva. Taip ir bus. Stoviu aš prieš juos. Pasakoju… Ir matau… Kopūstus. BET… Ant tų kopūstų žali vikšrai (na tie, iš kurių drugeliai balti išauga) rangosi ir juos graužia. O mano gi didžiausia fobija vabalai ir kirmėlės. Tai ką, galvojat man drąsiau pasidarė prieš vikšrus stovėt? Geriau jau tada dėstytojai. Taip ir apsigyniau savo „akustoelektroninės žymės keitiklio projektavimą“ tik aštuonetui. Nors galėjau ir norėjau geriau.
O per nuobodžią paskaitą įsivaizduodavau dėstytojui ant galvos gandrą tupintį. Ant vienos kojos…
Dar pamenu buvo toks serialas apie pamišusią advokatę Eli McByl (ar kokia ten). Ji visus nepatikusius, arba klozete skandino arba į konteinerį. Kai mane kas įžeidžia, pasišaipo ar šiaip prasikalsta, iš karto prikabinamas prie raketos ir skrenda į Amsiuko planetą. Amsiukas nepiktas. Jis tik kojų pirštus nukramto. Am am…
Va taip va.