Ar rašymas apie nieką gali būti pomėgis?

Man rašyti patinka labiau nei kalbėti. Taip, prisipažinsiu aš dažnai užsikompleksuoju dėl to, kad veltui švaistau sakinius, žodžius, raides, skirybos ženklus ir visą kitą kas sudaro raštą. Aš labai norėčiau vos prisilietusi prie klaviatūros, arba savo delninuko stiko, parašyt arba ką nors naudingo, arba ką nors labai įdomaus. Visad manau jei jau rašau, reikia kažką parašyt. Nes tas pats kaip jei jau kalbi, turėk ką pasakyt. Tačiau yra kaip yra… Gal dėl to ir rašau, nes galima pasirinkti skaityti ar ne. O štai šnekančiojo dažniausiai klausome bent jau iš mandagumo.
Dabar šneku konkrečiai apie veiksmą. Rašymą. Aš geriau šimtus kartu parašysiu, nei vieną syk pasakysiu. Kaip pvz., pateikisiu tai, kad turiu du telefonus. Išnaudoju maždaug 5 iš 20 lt naudodamasi pagrindiniu. Kitu telefonu per 2 mėnesius nė syk nešnekėjau ir sąskaitą pasipildau tik internetui.
Jei labai reikia paklaust ko nors tokio, ko nemoku suformuluot, ar bijau atsakymo ar… Geriau parašau priešais sėdinčiam kolegai per icq, o gyvai parodau šypsenėlę :). Tai nėra reakcijos vengimas. Matau tą reakciją. Juk prieš mane sėdi. Tiesiog rašydama aš laisviau galvoju.  Jei darbe vyksta erzelis, mėtomasi komentarais ir panašiai, aš mėgstu įsijungt skype ir asmeniškai parašyt ar paklaust, o ne į eterį.
Laiškų rašymas apskritai didelis mano pomėgis. Kai nebebūna kam, rašau sau. Turiu tam net dėžutę atskirą. Gal man kokia šizofrenija? O juk mano draugystė peraugusi į santuoką irgi prasidėjo nuo paprasčiausių popierinių laiškų rašymo.
Pradžioje įrašo minėjau, kad kompleksuoju. Dabar irgi galvoju, gal neskebt, nes na koks skirtumas, kad kažkam patinka rašymo procesas…  Man tai dvelkia kažkokia romantika. Tai kad aš sėdžiu ir lieju mintis. Kartais padėjusi tašką užsisvajoju ir įsiklausau į iš kito kompo sklindantį filmo garsą… Taip, keistų pomėgių pas žmones būna….