Svajonių Praha

Kodėl Praha?

Prahą įsimylėjau pirmą kartą žiūrėdama “Aštuonkojus iš antro aukšto”. Šiandien aš net nepamenu ar ten tikrai buvo Praha. Bet gi Praha, ane? Labai jau man tada patiko. Kažkas ten. Kas dabar beprisimins? Taip šis miestas, kuriame buvo visi kas tik netingėjo, išskyrus mane, aišku, įsirašė į svajonių miestų ketvertuką. Tai va, jis yra antrasis aplankytas iš to sąrašo. Patiko. O kam nors nepatiko?

Va ir Froidas kabo.

Tad ištikus atostogoms mes ir nusprendėme imti Prahą. Jei kam įdomu, tai Ecoline autobusai veža kelis kartus per savaitę. Bilietas kainuoja 230 Lt, o jei pirksit ir atgalinį, tai sutilpsite į 400 Lt. Keturios hostelinės naktys kaštavo 96 Eurus. Dviviečiame kambaryje su bendrais patogumais. Šioje vietoje turbūt galima sutaupyti ar net prasisukti nemokamai (yra gi visokie couchsurfingai). Visa kita jau nuo jūsų priklauso. Miestas nei brangus, nei pigus. Panašiai viskas kaip Vilniuje.

Labai gražu gi!

Jau įvažiavusi į miestą krykštavau kaip oh ir ai, kaip gražu gi! Ta Praha kažkokia ypatinga. Gal dėl to, kad jų senoviniai namai yra aukšti. Na pas mus tarkime tik kokių 3 aukštų dažniausiai, o pas juos 5-6. Gal dėl to, kad daug visokių kalniukų nuo kurių, arba ant kurių viskas matosi. Raudoni stogai… Gal dėl tų nepakartojamų paminklų, statulų ir kitų puošybos elementų. O gal dėl smulkutėmis trinkelėmis grįstų šaligatvių! Jau iš karto patiko televizijos bokštas. Iš tolo primena robokopą :), o kadangi mes gyvenome prie pat, tai nuėjome iš arčiau pažiūrėti. Pažiūrėjom. Visas bokštas aplipęs kūdikiais be veido. Biški fu. Fu tai fu, bet įspūdis pasilieka :). Čia nuotraukoje mažuma jų nes labiau aplipusios pusės nepavyko nukauti :). Pažiūrėkit google.

Autobusai

Kaip jau minėjau, važiavome su Ecolines. Stovim stovim stotyje ir atėjus išvykimo laikui keleiviai sunerimsta. Sunerimstame ir mes. Atvažiuoja du vienodi Ecolines autobusai, puolam, pasirodo ne tie. Šiaip jau ant bilieto galėtų rašyti autobuso numerį ar panašiai, nes pvz., grįžti iš tualeto, o ten stovi 3 vienodi autobusai visų kryptis ta pati, pvz. Ryga per Vilnių :). Tenka orientuotis pagal bendrakeleivių ir vairuotojų snukelius.

Taigi, kaip jau sakiau, autobusas pavėluoja, bet gana protingai. Pasikrauname, atrandame, kad mūsų vietos gale, pasvarstome kaip čia seksis miegoti ir iškeliaujame. Kauną pasiekiame laimingai. Marijampolę irgi. O va tada… Tada vairuotojai matyt nusprendė sutrumpinti kelią ir taip pasivyti grafiką. Arba šiaip nusprendė naujus takus išbandyt. O gal jie visada pro ten važiuoja, tačiau važiavo važiavo ir privažiavo bėgius. O pervaža išardyta, uždaryta, visokių baisių ženklų pristatyta. Didžiulis dviaukštis autobusas puškuodamas apsisuko. Tada gi nusprendė sukti į kitą neįtikinamą taką. Ten privažiavo ir vėl piktą ženklą. Vėl pūkšdamas apsisuko. Įvarė į dar kažkokį kelią, kuriame irgi buvo pervaža. Šį kartą neuždaryta. Beriedant per tą pervažą pasigirdo garsas. Bum.  🙂 🙂 :). Autobusas už bėgių sustojo. Vairuotojai pradėjo lakstyti aplink ratais. Gulinėti. Žiūrinėti. Keleiviai sėdi.
Vairuotojai laksto ilgai. Po kažkurio laiko pasigirsta stiuardesės pranešimas: gerbiami keleiviai, susidūrėme su techninėmis problemomis, jei kas nors turi gabaliuką muilo, prašome prieiti prie vairuotojų.

Prie vairuotojų priėjo ir tie kas muilo neturėjo. Čia pasiekė žinia, kad autobuso bakas prakirstas ir varva degalai. Smaguva :). Kelionė iš karto gauna +100, nes gi visada įdomu kai kas nors vyksta. O vyksta gi viskas netoli kažkokios sodybos, kurios vietinė fauna žiūrėjo žiūrėjo ir atėjo pasicekavyti. Tikra tokia kaimo fauna. Vienas tik su triusikais ir pležiankėm, kitas kiek daugiau apsirengęs, bet su didžiule “auksine” grandinėle. Nežinau kiek tie buvo naudingi, bet daug landžiojo po autobusu, skambino ir mojavo rankomis. Po geros valandos palydovė pranešė, kad autobusas grįžta į Marijampolę. Keleiviai, kurie vyksta į Varšuvą bus persodinti, o visi kiti nesijaudinkit, kaip nors pasieksim Čekiją. Nesijaudinam, stotyje pamojuojam keliaujantiems į Lenkiją, o mūsų autobusas nuvažiuoja į kažkokią keistą vietą, kur daug autobusų ir dar daugiau autobusų griaučių. Ir dar daug dėdžių ir šuo prie grandinės, o aš iš karto radau draugą.

Kol dėdės į cisterną išleido kurą, sutaisė autobusą, prileido kuro atgal, praėjo virš dviejų val. O mes piknikavome, juokavome ir gana gerai leidome laiką. Nors buvo ir panikierių. O dalis autobuso važiavo į kažkokį juodą festivalį. Juodą, tai todėl, kad visi buvo vienodai juodi :). Maikės su rokvaizdais ir visa kita. Na žodžiu ne taip jau viskas ir blogai. Daugiau nesklandumų kelionėje pirmyn nepasitaikė.
O štai atgal jau kiti nuotykiai. Taip jau susiklostė, kad gale mūsų atsisėdo latviai-rusai buduliai važiuojantys į rodiną po pusės metų. Atsakingai ir kelionei pasiruošė, maiše trinksėjo buteliai. Ir tikrai ne alaus. Ir kelionę švęsti pradėjo jau gerokai iš anksto. Vos neapsiverkiau supratusi, kad tą kvapą teks kęsti visą parą. Na o priekyje sėdėję žmonės neapsikentė mielos rusų kalbos, kurioje kas antras žodis nepatenka į padorų žodyną. Po kelių pastabų viskas baigėsi tuo, kad buvo iškviesta policija, ir jau pirmame sustojime vienas iš brolių žirgo galvų išsodintas. Uf.

Bendrakeleiviai

Ramūs, įdomūs, daug rūkantys, girti, visokie. Šalia sėdėjo Žmogus Nosis. Nes nosis jam labai varvėjo. Vienu metu Žmogus Nosis išalko. Turėjo gi jis konservų, kurie atsidaro patraukus žiedelį. Tai bandė atsidaryt ir žiedelis nutrūko. Na nutrūko, tai nutrūko. Čia dar nieko. Aš kažkada nepastebėjau, kad nusipirkau kondensuoto pieno su tokiu atidarymu ir laiminga išsipjoviau dugną. Nes kažkaip nekreipdavau dėmesio kur ten skardinės viršus, kur apačia. Žmogus Nosis išsitraukė antrą skardinę. Ir tik pyst. Spėkit ką? Nutrūko ir antras žiedelis. Ką darė Žmogus Nosis? Jis išsitraukė trečią skardinę. Ir… sėkmingai ją atsidarė. Pajuokavau. Trečiosios skardinės žiedelis irgi nutrūko. Žmogus Nosis išsitraukė ketvirtą skardinę, o aš jau įsikniaubiau į užuolaidą, kad sulaikyčiau prunkštimą. Ketvirtą skardinę Žmogus Nosis atidarinėjo labai kruopščiai ir atsargiai, kad tik nenutrūktų… Ir… Pyst. Ir… Nutrūko! Jobtvaimat, sako Žmogus Nosis ir tada paklausia G. ar šis neturi peiliuko. Peiliukų mes turėjom bent kelis. Paskolinom, o Žmogui Nosiai nelabai sekėsi ir juo pasinaudoti, tai G. pasiūlė atidaryti skardinę. Taip Žmogus Nosis neliko alkanas. Va.

Dar kompanijoje turėjom draugišką latviuką su labai įdomia šukuosena. Šonuose dažyti ir skutinėti ornamentai. Man labai jau rūpėjo paklaust, o kaip čia padaryta. Per kokį trafaretą taip nudažo, ar kaip? Bet tas amžinas kuklumas :). Keliavo ir atgal latviukas, tai vis šypsojosi, tarsi visi žinotume paslaptį. Toks bendrumas atsiranda po visokių prakirstų bakų nuotykių.

Hostelis

Tik išlipus iš autobuso paaiškėjo, kad lauke labai karšta. Tad norėjosi greičiau pasiekti hostelį, nusiprausti, pasidėti daiktus. Gi ir taip jau 3 val vėliau atsigrūdom ir pusė dienos prarasta. Hostelį radom greitai ir lengvai. Netoli stoties, netoli centro. Patogu. Visą viešnagės laiką neprireikė visuomeninio transporto.
Hostelio pasirinkimą lėmė kainos ir vietos santykis. Ir nesigailėjome, bukingo puslapyje palikome gerą atsiliepimą. Iš tiesų tai ten studentų bendrabutis. Na toks apleistas, kokie dažnai pasitaiko ir Lietuvoje. Langai užsukti vinukais, kad neiškristų ir pan. Tačiau studentams gerai, tai kuo jau mums bus blogai? Kambarys kaip kambarys. Patalynė švari, net muiliuko padėta :). Dušai ir tualetai bendri. Vienintelis minusas, kad labai miglotai bandyta suskirstyti pagal lytis. Tai ta migla ir išliko visiems. Panų dušuose sutikdavau bernų, o bernų dušuose G. sutikdavo panų. Tas pats ir su tualetais. Bonusas tas, kad nors ir nebuvo žadėta, kambaryje buvo įmanoma pasigauti Wi-Fi. Silpną, trūkinėjantį, bet įmanoma. Gi viską Jums instagraminau bei feisbukinau iš kambario. Foje, kur turėjo būti Wi-Fi jis ir buvo. Nei silpnas, nei trūkinėjantis. Geras. Hostelio minusas tik vienas, kad išsiregistruot reikia iki 10 ryto. Ir kvapai. Bet Praha visa smirda. Nelabai supratau kodėl.

Va čia mūsų laikini namai:

O čia iš lauko (beje tas vaikinukas tai visą laiką ant laiptų telefonu kalbėjo. Rasdavom ir kai pareidavom, ir kai išeidavom):


Orai

Pirmas dvi dienas buvo virš 30 laipsnių. O mes antrą dieną gal 30 km sukorėm. Na tai kojos man neįdegė vistiek. Trečią dieną lijo. Tai dalį jos tinginiavom “namie”. Nors prieš tai buvom muziejuje ir valgėm besbožnai brangiai :).

Turistiniai objektai

Ko važiuojama į Prahą? Gert alaus. O dar? Žiūrėti. Žiūrėjom ir mes. Į Karlo tiltą, Vito katedrą, Astronominį laikrodį, Mimus, benamius, paminklus, laivus, suvenyrus, senamiestį, naujamiestį, žydų kvartalą. Ir ne po vieną kartą. Sąžiningai pažiūrėjom į visus trip adviser siūlomus “trijų dienų kelionės” objektus. Patiko, kaip gi kitaip. Mums net sekėsi visai netyčia pataikyt kai astronominis laikrodis muša laiką, o sargybinių prie pilies pamainos keičiasi. Kokie mes dori turistai!

Muziejai

Mes tokie ne muziejiniai bičai, bet aplankėme net du. Technikos muziejų labai rekomenduoju. Aš ten vaikščiojau išsižiojusi. Aš gi naujai kepta steampunko gerbėja, tai man buvo nerealu pamatyti gyvai egzistavusius dalykėlius įkvėpusius žanrą. Ach ir wow, wow ir ah! Kelios nuotraukėlės jums.

Daug ten visko buvo įdomaus, bet telefoninės foto neperteikia nieko, tai lai lieka jūsų vaizduotei. O šiaip man labai patiko, kad prie daugelio daiktų buvo ir plakato dydžio senos nuotraukos, kuriose tie daiktai realiai užfiksuoti (pvz., senovės damutės ant dviračių), arba retro plakatai reklamavę susijusius dalykus, pvz., lenktynes ar keliones traukiniais. Drąsiai galiu pasakyti, kad tai įdomiausias muziejus, kuriame esu buvusi.

Antras aplankytas muziejus – karo. Nusifotografavau prie tanko.

Tam gi jis ir pastatytas, ane? O muziejus labai žiaurus. Pamatysit ten šimtus ginklų. Abiejų karų karių uniformas. Karo scenų maketus. Visai nebuvau laiminga aš tame muziejuje. Technikos gi toks teigiamas. Apie išradimus ir progresą. O karo tai toks neigiamas. Apie žudymą. Fu. Bet muziejus geras, rekomenduoju, mūsiškis toks juokingas atrodo su savo dokumentėlių krūva. Beje, karo muziejus nemokamas ir yra šalia autobusų stoties, todėl labai patogu jei reikia prastumti laiką :).

Lobiai

Geokęšų ieškojome ir Prahoje. Irgi labai geras užsiėmimas nuvedantis į vietas, kur šiaip ir nenueitum. Vienas tai juokingas toks buvo. Lakstom mes krantinėje aplink stulpus. Ieškom pagal užuominas. Lankstomės, dairomės, malamės. O iš laivelio mums moja dėdė. Ir moja, ir rodo, ir moja, ir rodo. Iš pradžių tai aš nekreipiau jokio dėmesio. Jie ten tokie įkyrūs su savo tais laiveliais gali būti, ką žinau, gal ką siūlo. Bet ne. Jis mums rodo kur lobis. Po to juokavom, kad turbūt galvoja: “o vėl tie durniukai čia laksto, įkris man po laivu tai bus bėdos, geriau iš karto parodysiu kur ten tai ko visi ieško”.

Atvirukai ir paštas

Buvau tikra, kad Čekijoje atvirukų rasiu milijoną. Gi tokie stiprūs fotografai, kokie žymūs iliustratoriai. Fotografijų radau. Nusipirkau tris Jan Saudek atvirukus. Tiek mažai, nes neužtikau nei vieno gerbėjo be savęs, tai kam aš juos siųsiu? Bet nu vistiek nuostabūs tie atvirukai. Va.

Radau ir gerų fotografijų.

Ir turistiniai pas juos nerealūs:

O štai ko neradau, tai iliustracijų. Krtekas tapo asmeniniu iššūkiu. Nė kvapo. Nė vieno atvirukėlio! O centrinis paštas pas juos dirba nuo antros ryto iki 12 nakties.

Alus ir maistas

Apie alų nėra ką kalbėti. Alų reikia gerti. Apie maistą nėra ko kalbėti, reikia valgyti. Vieną kartą sugebėjom pravalgyti dviese 95Lt. Čia už sriubą, antrą patiekalą (kažkokią ryžių pliurzę) ir kavą. Negaliu dar atsigauti. Ne tai, kad gaila pinigų, bet tai pliurzė ten buvo. Kiek turistų lėkštėse mačiau, tai guliašas irgi yra ne kažką. Pliurzių aš nemėgstu. Man turi būti sausa ir trašku. Burger King buvo stotyje. Kava gera. Karštas desertas irgi. Vienam kaboke gėrėm Kozel’į. Kol buvo gera nuotaika alaus pardavėjui, tol bokalas kainavo 30 kronų. Kai sugedo nuotaika, nes alus putojo, tai pabrango iki 35. Juokėmės.

Viešasis transportas

Nuo vieno kalno leidomės eskalatoriumi. Ten galioja viešo transporto bilietai. Patikrino kontrolė. Tai sakyčiau smagus patyrimas. Nes ir kalnėkas nemenkas.


Pabaiga

5 dienų visai pakako pamatyti, kad miestas nuostabus, bet dar ne tas į kurį keisčiau Vilnių.

Pabaigų pabaigos reklama

Tiek km nueita, o ant kojų nė vienos pūslės. Mes gi tik ėjom ir ėjom. Ir per lietų, ir per 30 laipsnių karštį. Lipom ir leidomės, ir vėl ėjom. Veltui visur nešiojausi pleistrus ir vežiausi antrus batus. O paslaptis yra Crocs Sexy Sandals. Rekomenduoju.

8 thoughts on “Svajonių Praha”

  1. Labai įdomu! Žmogus Nosis gerokai prajuokino 😀
    O po tokių įspūdžių kilo noras aplankyti Prahą 🙂
    Ir einu į kroksus veizėt. Nes vis dar nežinau, ką mautis savo kelionėj…

  2. Labai labai įdomi ir,svarbiausia, išsami apžvalga 🙂 Viskas, ko reikia. Prahoje buvau dukart, bet, nu ne mano ji, ne mano… gal per mažai tų kartų. Įtariu, kad reiks čiupt brangųjį už pakarpos ir bandyt dar kartą – gal trečiasis kartas nemeluos ir mes ją vis dėlto prisijaukinsim. Tik vienas vienintelis klausimas: bilietai autobuso vienam žmogui tiek kainavo?

  3. Taip. Bilieto kaina 230 yra vienam į vieną pusę. Perkant pirmyn-atgal pritaiko nuolaidą ir tada gaunasi apie 400 Lt vienam. Žmonės kalba, kad gaudant pigius bilietus į Berlyną, arba Varšuvą, o ten persėdant galima ir pigiau nukakti.

  4. Grįžus neatrodė Vilnius kažkoks per žemas? Atsimenu, kad man atrodė (nors aš buvau tik 1 dieną ir tiek visko nemačiau).
    Rimtai, Saudek’o gerbeju nera?

  5. Laura, grįžus po Vilnių dar mažai vaikščiojau, bet tavo tiesa, tik atvirkščiai, ne Vilnius žemas atrodė, o Praha aukšta :).
    Per 4 metus dar neištraukiau Saudek’o gerbėjų tik pati sugebėjau tokia tapti ir net gauti vieną atviruką oficialiai 🙂 Matyt per daug kitoks 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *