Labai geras dalykas yra blogai, nes visada gali pasižiūrėti kada kas buvo. Štai pažiūrėjau, kada pirmą kartą plaukiau baidarėmis. Lygiai prieš 6 metus. Replikuoja G., kad tai simbolistika mūsų gyvenime. Skaičiai ir jų deriniai.
Šiaip atsimenu aš tą plaukimą. Neblogas buvo, paskutinis mano savaitgalis su exvyru, kai niekas dar net neįtarė, kad paskutinis. Bet tame sename įraše aš matau nepasitenkinimą tuo, kad negaliu savo partneriu pasikliauti. Kažkas visiškai nepasikeitė – priklausomybė nuo interneto :).
Praėjusį savaitgalį plaukėme. Verkne.
Man buvo antras kartas ir mylimasis pažadėjo, kad tikrai neiškrisim, nenuskęsiu ir viskas bus gerai. Daug kartų žadėjo. Patikėjau, nes žinau, kad jei jau mane globos, tai taip ir bus. Gerai turėti partnerį, kuriuo pasikliauni. Nors va pirmą dieną nedrįsau nusiimti liemenės.
Neslėpsiu, vistiek baisu. Gelmės ir undinės baugina. Ir atsipalaiduoju labiau tik ten, kur matau dugną. Bet ar gali būti geresnė pramoga per tokius karščius, negu tupėti ant vandens? Antrą dieną jau apsipratau su mintimi, kad plaukiam, buvo visai smagu, nors ir pernelyg ramu 🙂 O ir kompanija pasitaikė gera. Veik nieko nepažinojau, tai visko galėjo būti – girtybių, pošlybių, bet pasirodo, kad aš kartais nuvertinu žmones :).
