Optimistinis laiškas

Labas,
na kaip laikaisi?
Aš tai puikiai nuostabiai.
Kai pagalvoji tai čia visokie sąmokslininkai skelbia kaip blogai tas, kaip blogai anas. Matyt taip reikia. O juk yra ir gerų dalykų.
Darbe štai vėl sumažino algas. Bet užuot verkšlenę, galėtume pasidžiaugti, kad galim naudotis elektra, internetu, laidiniais telefonais. Niekas neliepia atsinešti savo vandens arbatai, tai pat tualetinio popieriaus bei rankšluosčių. Galų gale turime net gi dušą. Tad galima taupyti namų vandenį. Taip pat ir skalbtis. Netgi langus galime užsidangstyti žaliuzėmis, o orą pasišildyti ar atsivėsinti kondicionieriumiu. Netgi spaudą galime skaityti nemokamai. Ir mūsų leidžiamų žurnalų neliepia patiems išpirkti. Maketus spausdiname ant valdiško popieriaus: niekas neliepia mestis centų.
Laisvalaikis irgi gi gali būti paskirtas ne vien verkšlenimams. Išpardavimų metu apsirūpinau knygomis, kurių užteks kokiam pusmečiui skaitant panašiu tempu. O kur dar svetimos knygos ir kiti mainų šaltiniai.
Ryt keliaujame į svečius. Tai itin svarbus įvykis tokiems nekomunikuojantiems, kaip aš. Nekalbu apie arbatėlės pagėrimus pas geriausius draugus.
Dabar toks laikotarpis, kad gimsta milijonai labai gerų minčių. Nuolat galvojant kas bus jei bus, smegeniniai nykštukai rezga įvairiausius variantus. Štai čia galima sutaupyti, štai čia pasidaryti pačiam, štai čia…
O kai kiekvieną dieną nutinka kas nors negero, tai įpučia šiokio tokio optimizmo: rytoj bus blogiau, todėl gana zirst.
Valdžia nusprendė, kad žmonės per mažai bendrauja tarpusavyje, nes užsivertę darbais. Blogina sąlygas siekdami to, kad visi glaustų mintis vienas prie kito. Pasibėdavotų, kaip sunku tapo mokėti paskolas, nuomas, mokesčius. Paguostų vieni kitus. O po to mikliai, nepersitengdami įvykdytų darbus ir piktai nutėkštų: vistiek nemoka gi. Užtat žmonės artimesni, atviresni. Daugiau juokiasi. Na tai kas, kad juokas pro ašaras ir jau su isterinėmis gaidelėmis. Kaip kai kas sako: jei juokiesi, tau tas patinka.
Gyvenam gerai.
Tai tiek šį kartą, laikykis.
Salomėja