Patys baisiausi blogerių įrašai būna apie bloginimus. Ir rašytojų knygos apie rašymus. Bet knygos apie rašymus dažnai labai populiarios, įrašai apie bloginimą taip pat. 🙂 Painiava.
O bet tačiau, metai bėga. Rašau rašau ir vis dar susilaukiu tų nesąmoningų klausimų kodėl gi tai darau. Arba kvailokų pastebėjimų. Cituoju miesto kauką: “Toks blogas netinka tik vienišiams, kurie atsiliepimus sau rašo, bet ir tai netikiu, kad jų nedomina dėmesys, nes sau rašyti patogiau į kokį OneNote.”. Čia apie tai, kad visi rašo tam, kad skaitytų ir tam kad susilauktų dėmesio.
Turiu savų priežasčių kodėl rašau tai ką rašau.
1. Niekiviskmėjinėjimai. Šitas blogas yra mano meilė, mano trečiasis, ar tryliktasis aš. Mazochistė, mizantropė, grafomanė. Atvira tiek daug tam, kad galėčiau paslėpti. Daugelis mano, kad viską žino ir net nepastebi, kad kažko trūksta. Be to reikia turėti kur pasigirti apie naujus batus, pakeikti lochus, rašyti atvirus meilės laiškus, mėtyti namiokus, išreikšti dėmesio poreikį, pasirdyti. Bliam, taigi fainai nu!
2. Blogas, kurio neafišuoju, bet ir neslepiu yra toks tarsi kamputis į kurį nulendama pasidalinti neviešomis žiniomis. Čia kaip “einam parūkyt, ką papasakosiu” :).
3. Šiukšlynėlis yra tam, kad aš nepamirščiau ką perskaičiau, ar skaičiau kažkurio autoriaus knygas, ir ar man patiko. Triženklis skaičius knygų per metus, o aš nesu vaikščiojanti enciklopedija. Tiesa sakant net nepasakyčiau pavardžių tų autorių, kurių knygą ką tik perskaičiau ir aprašiau. Nes pagūglinau pagal pavadinimą, o tada iš “Knygų klubo” nokopipeistinau tas pavardes. Bet visada galiu pasižiūrėti. Kaip ir geometrijos teoremą, todėl niekada mokykloje nesupratau, kam jas nešiotis galvoje? Galiu pasitikrinti ir net viršelį prisiminti! Perskaityti savo pastabas, anotaciją ir atgaminti kas ten ir kaip ten. Ir ką? Mano kolegos, tie patys (tas pats), kuriuos (kurį) cituoju :), sako, kad rašo dėl populiarumo. Kartais matosi. Nes yra knygų blogų, kuriuose atsiliepimai apie knygas sudaro mažesnę įrašų dalį. Tokie niekada nesupras, kodėl atsisakau eiti į radijo laidą ir kalbėti apie savo šiukšlynėlį ir knygas. Kaip gi taip? Taigi tas blogas vienintelis iš mano rašomų, kuriame visiškai nesvarbūs jo skaitytojai ir jų skaičius. Tai ką ten kalbėti? Sako, reikia stengtis, kad leidyklos pastebėtų. Knygų duotų. Na vienu metu stengiausi, tai užsiroviau ant Alma Litteros. Tada spjoviau ir sakiau, kad užteks man ir bibliotekų. Aš tenoriu skaityti, o ne teisines problemas spręsti. Na ir tada atsirado kitų leidyklų. Pačios atsirado. Kontaktai mano vieši. Tokiais atvejais aš visada primenu sau, kad nemesti kelio dėl takelio yra geriausias sprendimas ever. Aš skaitysiu ir užsirašinėsiu ką galvoju, o jūs jau kaip norit.
4. Veni vidi – kai užeina tas jausmas, kad norisi ką nors parašyti ne į temą, pajausti ką reiškia ieškoti geros nemokamos iliustracijos. Jei į Niekiviskmėjinėjimus ateina tūkstantis žmonių ieškančių, kaip ištrinti facebook, tai man kyla noras jiems padėti. Jei šimtai žmonių ieško kaip dažyti plaukus chna, tai irgi noriu pasidalinti patirtimi. Jei jau kokius tris metus labai populiari ateinančių į Niekiviskmėjinėjimus užklausa yra ką dovanoti per įkurtuves, tai jaučiuosi tarsi skolinga tokį įrašą, skaitytojai gi ieško, vargsta ir neranda. Todėl susikūriau “Klausk Salomėjos”. Nesąmoningas pavadinimas. “Veni Vidi” man patinka labiau.
Aš nerašau tam, kad rašyčiau. Šis etapas jau praeityje. Kiekviena rašliava turi savą priežastį.
nė nežinau džiaugtis ar ne taip dviprasmiškai pacituotam ar paminėtam. nors iš esmės teisybė parašyta: šiukšlynas pas mane, nors apie knygas mėgstu šnekėti, bet tam ir turiu savas priežastis 🙂
dar norėjau papostringauti apie rašymo priežastis, bet kas aš toks, kad kitiems aiškinčiau 🙂
Miesto kauke, į klausimą “kas tu toks” norisi atrašyti, kad žmogus, kuris turi nuomonę. Ne? Nebent savo nuomonę labai silpna laikai? Negerai tada :).
O tavo blogas nėra vienintelis toks. Yra daug garsesnių blogerių pas kuriuos tik kažkokie filmukai, konkursai, knygų premijos ir etc. Primena IT blogus, kurie rašo “išleista nauja Firefox versija”, “pasirodė naujas ipad”. Tarsi to negali kokiam delfyje paskaityti 🙂 Bet jų tikslai yra generuoti didesnį lankytojų srautą, būti matomiems betkokia kaina. Ar tokie tikslai yra blogai? Jokiu būdu ne! Bet svarbiausia nemesti kelio dėl takelio :).
Savo nuomonę labai stipria laikau ir labai mėgstu ją reikšti, tik dabar kartais susilaikau, nes su kitais stiprios nuomonės žmonėmis galima padiskutuoti prie arbatos puodelio, o visur kitur beveik beprasmiška 🙂
Puikiai nutuokiu kokius blogus turi omeny. Žinau, kas savo įrašus bėga FB laikinti. Kiekvienam savo 🙂
Šiaip visad galvojau, kad prieš darydami žmonės turi aiškų tikslą, bet savaitgalį teko pabendrauti su vieno projekto kūrėjais ir supratau, kad galima daryti ir nežinant ką nori padaryti. Likau šiek tiek šoke.
O kuo baigiasi projektai kuriuos daro žmonės nežinodami ko nori? Ilgalaikėje perspektyvoje?
Aš tai žinau kuo baigiasi. Man keista, kad darantys nežino ir dar vilčių turi.
Čia jau matyt tik su patirtimi ateina. Tu iš kažkur žinai nes pasimokei iš savo arba svetimų klaidų. Jie gal iš svetimų nenori, tai pasimokys iš savo. 🙂