Kažkada seniau, kai dar tik pirmą kartą mažino algą, o mes sėdėjome krizės aukos išleistuvėse, aš vienam kolegai užsiminiau, kad man nusibodo jau darbas. Nes jau du metus darau tą patį per tą patį. Nebeįdomu. Norisi kažko naujo. Ir tie minimalūs pokyčiai, ar papildomi darbai tikrai neužkemša, nebeprideda naujų žinių.
Tas kolega manęs nesuprato. Jis sakė, kad dirba dėl to kad moka pinigus. Ir iš vis nėra jokio skirtumo ką dirbti. Svarbu, kad moka, nes reikia išlaikyti šeimą. Kai nemokės – eis kitur. Irgi nelabai svarbu. Gali ir 10 metų tą patį daryt jei tik įplaukos bus stabilios.
Galvoju ir aš, kad nėra taip jau blogai. Griovių niekas nevaro kasti. Indų plauti visą dieną irgi nereikia. O bet tačiau vis mąstau, gal čia toks darbinis “neišsilakstymas”? Nedirbau aš studijų laikais padavėja, nevažiavau į anglijas braškių skinti ir nepardavinėjau pilstomų ledų. Aš tik 2+ mėnesius buvau interneto projekto vadove ir 2+ metus žurnalo priedo vyr. redaktorė.
Kadangi kaip ir neturiu panaudojamo išsilavinimo, bet turiu talentą viską perprasti ir išmokti labai labai greitai (liudininkai gali patvirtinti), tai galiu veikti beveik bet ką. Juo labiau, kad esu visiškai laisvas paukštis.
Bet vis kažkas stabdo.
Gal tai, kad gyvenu pasaulyje, kuriame ne pirmą dešimtį metų klausau, kaip svarbu yra susitvarkyti gyvenimą. Ir į tą tvarką turi būtinai įeiti pastovus ir gerai mokamas darbas. Ir kad ir kaip vengiu klausytis to ką sako kiti, vistiek tenka tarp tų kitų gyventi.
O visgi aš niekada nevengiau priimti visuomenei nepriimtinų sprendimų. Tik duokit kas nors man valios ir kantrybės dar keliems mėnesiams. Išlaukti tinkamo laiko.