Atsikėli, žmogau, ir pagalvoji: valio vėl į darbą. Gi sako per savaitę daugiau nei penkiais tūkstančiais bedarbių mūs šalis pasigausino. Tai va. Valio vėl į darbą.
Atsivelki, žmogau, į darbą ir pagalvoji: kaip faina, vis dar nieko neatleido, štai mieli kolegos, štai darbų krūva, let’s do it.
Baigi, žmogau, darbus ir džiaugiesi, nes ryt tu ir vėl čia būsi.
Darbe smagu. Gali vaidinti viskuo patenkinto darbuotojo rolę. Kas, kad nežinia kada alga. Kas, kad kaip ir kaip besistengtum, vistiek viską užstabdo kiti, o atsakyt turi tu. Ir stengiesi ar nebesistengi – viskas, kaip visada. O kadangi viskas, kaip visada, tai nustoji stengtis. Tada pyksti ant savęs… Arba ne. Priklauso nuo to, kokį žaidimą šiandien žaidi.
Ir aš taip noriu atostogų. Bet atostogos pas mus reiškia, kad turi nusidirbti visus darbus, kuriuos dirbtum jei neatostogautum, iš anksto. Kada – tavo reikalas. Kadangi dirbam darbus ir tų, katrie kažkada buvo kolegos ir netgi už tai algą gaudavo – reikia nusidirbti iš anksto ir šiuos. Tai kam tos atostogos, jei per jas jau būsi negyvas ir be pinigų, žmogau? Sėdint darbe bent jau mažiau visokių parduotuvinių pagundų :).
Taip vat ir gyvenam. O imtų kas. Nuspaustų tą raudoną mygelį ir nebereiktų penktadienio vakaro laukt.
Savaitgaliai gražūs, nuotykingi, linksmi. Bet kas iš to jei darbo dienų rutina naikina?