Senukai verti pagarbos. Jie sunkiai dirbo, augino, kūrė ateitį. Senas žmogus išmintingas. Seno žmogaus kūnas jau nebenori tarnauti. Užjauskime juos. Viskas teisinga.
Todėl užleisti vietą troleibuse yra savaime suprantama. Senukams. Bet ne 60 metų bobelėms (ei, o kiek Madonnai metų? ), kurios turi jėgos tempti maišus, kokių aš nuo žemės neatkelčiau. Ir dar lieka energijos aprėkti jauną žmogų. Dzin. Aš ne apie save. Man tik ranką skaudą. Bet čia per jausnystės kvailystės nuotykius.
Mes iš pagarbos galime net palaukti, kol diedukas vaistinėje paplepės su pardavėja. Jauni gi esam. Ką ten…
Bet šiandien pasijutau hm…
Situacija:
Važiuoju troleibusu. Kalvarijų turgaus stotelė. Nenuostabu, kad prisigrūda bobelių, senelių ir dar visokių su krepšiais.
Viena gerbtino amžiaus senutė (+-65 metai) greitai klesteli į laisvą vietą. Susistato aplink suvo tris krepšius. Iš jų sklinda rūkytų mėsos gaminių kvapai. Fu, tokie kvapai troleibuse. Dar matau obuoliai, nektarinai (gal persikai), bananai. Neblogai apsipirko, pagalvojau. Ir aš taip norėčiau. Bet kai tokios kainos…
Ir tik taip pagalvojus, toji tetulytė MAN sako:
-Mergaite, gal gali man atiduot savo laikraštį (čia 15 min). Nes ten nebėra. O tu JAUNA, galėsi nusipirkti ir mokamą.
Čia Salomėjai pritrūko ir minčių, ir žodžių. Norėjosi truputėlį pasikeikt pagalvojus, kad būdama jauna nenusiperku to kas iš jos krepšių pūpso… Tai gal geriau tiesiog paprašyt? O ne manipuliuot savo senatve. Negaila gi to nemokamo laikraščio. Bet tik ne tokioj situacijoj.
Turi tie pagyvenę žmonės pinigų, nes yra taupūs iki negalėjimo (pokarį juk išgyveno). Kita vertus – dėl to ir atiminėja iš vargšių garbanių laikraščius, kad dar sutaupytų…
O atidavei tą laikraštį?
Ilgai važinėdavau į darbą ir paskaitas iš Kalvarijų stotelės. Tai užgrūdino. Iš pradžių gūždavausi kamputyje, šokdavau iš vietos, kai prie manęs grėsmingai artėdavo dviejų metrų pločio boba. Bet vėliau supratau, kad neverta. Todėl likdavau sėdėti vietoje pasiruošusi atsakymą: “Aš dabar važiuoju į paskaitas, po to nespėjusi net pavalgyti lekiu į darbą, vakare grįždama į namus turiu dar užsukti į parduotuvę, o tu visą dieną sėdėsi namie ir žiūrėsi televizorių. Įdomu, kam iš mūsų labiau reikia pailsėti kėdėje?”.
Laura, pasakiau, kad atiduosiu kai išlipsiu. Ir atidaviau, nes vistiek išmesčiau. Bet kažkaip nemalonus prieskonis liko.
bet su tais pensininkais troleibusuose yra kažkoks košmaras. tiek metų turi, o taip gyvenimo nesupranta.
arba gal atvirkščiai, supranta ir gudriai naudojasi savo padėtimi?:)
Tai jau tikrai – regis visi vienareiksmiskai sutinka, kad jaunimas supuves ir neisaukletas. Bet kad ir paciam jaunimui elementarios pagarbos nerasta. Karta vaziavau autobusu (matyt dauguma istoriju butent juose ir ivyksta) ir ilipo tokia poniute. Tikrai ne sena – apie 40 metu. Ir vairuotojas atiduodamas jai pinigus i klausima atsake siek tiek pavargusiu tonu ir lyg burbedamas. Maza ko nebuna – pavargsta gi zmogus. Taciau tada ta moteryte su didziausiu pykciu isrezia jam morala, kad ji NE KOKIA STUDENTE ir kad elgtusi su ja pagarbiau. Neva su studentais tai galima bet kaip elgtis.. Suprantu – buna ir slykstesniu sutuaciju. Bet tikrai kazkaip nesmagiai pasijutau. Nes jeigu jau reikalaujama, kad mes gerbtume, tai galima ir mus, jei ne gerbti, tai bent ne niekinti 😉
Su tokiais padeda tik jumoras. Ir tik toks jumoras, kuris priverčia nusijuokti aplinkinius, bet nėra įžeidžiantis – kad nereikėtų baudos mokėti 😀
Ech, tos pensininkės. Man buvo taip: į pustuštį troleibusą viena tokia įlipa, prieina ir pareikalauja užleisti savo vietą, mat, ta vieta jos mėgstamiausia 🙂
o man neužleido net kai laukiausi, sakė, lengviau pagimdysiu. o kitąkart iš vis nustūmė nuo troleibuso durų, nes aš, jauna, galiu ir pėstute pareit. bet tokių istorijų tai kiekvienas turbūt turi 🙂 dauguma pensininkų – gudrūs manipuliatoriai.
vonioje, kaip pencininkai manipuliuoja toli žiūrėt nereikia. Mano pačios močiutė neįgali, su operuota koja. Bet pusę Ukmergės pėstute aplekia. Savo noru anūką prižiūri. Bet tik kas ir jau atrodo ryt laidot reiks. Gavus savo vėl duodasi. Išmoksta per amžių…
Kaip bebūtų, kad ir kokios jos savanaudės manipuliatorės išnaudotojos, o vietą visada užleidžiu. Nors kartais matau, kad nesisės, atsistoju, nes man taip liepia vidinis balsas. Ir stoviu kartais šalia tos tuščios sėdynės, nes aplink stovi gal trys garbaus amžiaus personos ir lyg tyčia nesisėda 🙂