Vakar pasakoju istoriją, o manęs klausia, kodėl aš to nepabloginu. Nežinau kodėl. Gal, kad atsiminimai vaikiški? O jie apie skautus.
Penkta klasė. Mokomės kažką. Užeina chemijos mokytoja ir bando penktokėlius užverbuoti į skautus. Ji mat ten kažkokia vadovė. Klausiam mes, kas gi tie skautai. Ką jie veiks, kur įdomumas pakastas. Papasakoja, kad gi stovyklos visokios būna labai įdomios. Penktokai pastato ausis. Dar pasakoja, kad išmoksim laužus kurt, mazgus rišt. Ausys vis dar stovi. Dar sako, kad na skautai labai geri. Daro visokias dovanėles prieš šventes ligoniams, lanko senukus, padeda per gatvę pereiti (neprimena anekdoto?) ir šiaip užsiima gerais darbais. Va čia aš – penktokė!!! – ir pagalvojau. Būti geriems? Padėti senukams? Ai, kažkaip man šitas būrelis nelabai tinka. Ir kitais metais įstojau į Dailės mokyklą.
nieko gudro, iprasta istorija, nepaslaptis kad zmones, ypac jaunimas yra egoistiski, tai tokiu istoriju is gyvenimo yra pilna. dar ko padeti kazkam? geriau varysiu in diskona :)) vatep va
vargšas tu 🙂 Gero diskono.
argi as apie sakiau? va gavau nuo Salomejos prikuritj uz nieka 🙂 as aplamai kalbejau, apie tai kaip jaunimelis masto. pats seniai i diskonus nevaikstau, vedes seniai 🙂
penktokai nėra jaunimėlis, penktokai yra vaikai. Paprašyk žmonos, kad klaviatūrą perjungtų 🙂
gera ta klaviatura visai, nesikabinek prie seno zmogaus 🙂
Labai geras anekdotas :-)ir absoliuti teisybė.
Kaip į pionierius beveik.
neblogai :):):):):):)