Išgalvoti herojai

Kaip smagu būti kūrėju. Sukuri personažą, ir juo žavisi viso pasaulio vaikai bei suaugę (Haris Poteris). Iš jos juokiasi, bet myli už žmogiškas savybės (Bridžita Džouns). Jų meilės istoriją žino kiekvienas (Romeo ir Džiulieta). Įvairiuose herojuose mes atrandame save. Daugelis jų įkūnija tas savybes, kurių neturime, bet norėtume.
Aš taip pat skaitydama knygas, ar žiūrėdama filmus, žaviuosi sukurtais charakteriais. Dažnai įsijaučiu, noriu kartais pakopijuoti. Būna ir taip, kad pasivagiu kokią savybėlę ir ja papildau save. Netyčia, nejučia. Ir įtaką man darė ne kokie ten filosofiniai herojai. O popsiniai. Pavyzdžiui, Scarlett O’hara iš „Vėjo nublokštų“. Šią knygą+filmą sukramčiau gan ankstyvoje paauglystėje. Ir žavėjausi herojės sugebėjimu gyventi. O plėšiko duktė Ronija (A. Lindgren), buvo mano įkvepėja, nes augau pusiau statybose, pusiau miške. Draugavau tik su berniukais, ir jiems vadovavau. Ko tik neprikrėtėm: pjovėm medžius ir statėm bunkerius, smulkios vagystės iš statybų, karstymasis po medžius.
Dar popsiškiau. Aš žiauriai norėčiau tokio charakterio keip Džekučio iš Karibų piratų. Jei yra toks negražus žodis, apytiksliai reiškiantis „nesvarbu“. Trumpinam jį pė iks. Tai pė iks istas = nesvarbistas. Tai va, norėčiau būt tokia nesvarbistė, kaip Džekas. Visas negandas pasitikt su šypsena ir romo buteliu. Na čia kiek perdėta, bet esmė aiški.
Dar labai norėčiau būti tokia racionali ir šaltakraujiška kaip Misis Lovett iš „Svynio Todo“.
Norėčiau turėti tiek sarkazmo kaip Kler iš spektaklio „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“
Norėčiau, būt tokia menininkė kaip Frida. Nors tai nėra išgalvotas herojus, tačiau kas rašo scenarijus, knygas, biografijas, vistiek įdeda nuo savęs. Nes niekas niekada nežino kaip gyveno tas žmogus ir ką jautė.
Norėčiau norėčiau… O į kokį herojų esu panašiausia? Tik mano nuomone… Visą mano vidų atspindi vėl gi šiek tiek popsine tapusi Amelija iš Monmartro. Visas filmas – veikėjos vidus. Tiek spalvos, muzika. Vien filmo plakatas: žalia ir raudona. Tai aš. O tas keistumas, vienišumas, noras draugauti su tais, su kuriais niekas nedraugauja. Globa. Paslaptingumas, ir jaukios šunybės. Krėčiau ir aš šunybes gyvenime. Pvz., mokykloje buvau įsimylėjus, tokį, kuris nekreipė dėmesio. Įkalbėjau gerai žmones mokančią piešti draugę, man padėti. Nupiešėme jį, kaip angelą laikantį širdį, ant kurios buvo parašytas mokyklos renginio skelbimas (na taryboj buvau, tai reikėjo plakatą pagamint). Kabėjo tas skelbimas, badė akeles. Arba nusiunčiau absoliučiai visai jo klasei Kalėdinius atvirukus, bet tik ne jam. O dar turėjom tokį pasikėlusį studentą, kompiuterinės laborantą, kuris vedė informatikos užsiėmimus. Oi kaip nemėgau jo už pasipūtimą. Tai kartą paprašė jis manęs vandens atnešt. Net nepaprašė, o liepė šagalint 🙂 Atnešiau. Palaukiau kol atsigers, o tada išpūtus akis sušukau „oi, Vytai, taigi nemaniau, kad čia gėrimui, galvojau gėles laistysit“. Net paspringo vaikinas. Klausia, iš kur vanduo. Atsakiau, kad dabar jau per vėlu pasakyt (šiaip normalus tas vanduo buvo). Žodžiu Amelija man tokia artima. Net ir tie akmenukų svaidymai nuo tiltelio.
O koks veikėjas jums artimiausias?