-O gal iš viso nesiženijam?
-Šiaip aš labai rimtai apie tai galvoju.
Kažkada pirminis mūsų planas buvo niekam nieko nesakyt, susituokt, pasidžiaugt tuo ir gyvent toliau. Po to kažkaip taip gavosi natūraliai, kad tas slapukavimas kvailas, nes norisi džiaugtis, dalintis ir vėl džiaugtis. Rašiau jau apie tai.
Bet jei kas nors jums pasakys, kad vestuvės yra linksma šventė, tai greičiausiai jie buvo našlaičiai. Ar kažką. Nes forumuose, pokalbiuose ir kitose vietose paaiškėja, kad vestuvės yra stresas, kompromisai, nuolaidžiavimas ir kančia. Nes viena mano skaitoma blogerė, kuri dabar ruošiasi vestuvėms ir kartais papostina ką nors ta tema, vis parašo “norėčiau tokio torto, bet mano giminaičiai nesupras”; “kad tik nusiplautų mėlyni plaukų galai, nes giminaičiai nesupras”; “tėvai reikalauja klasikinių žiedų, o aš noriu”. Velniop? Žmogus tuokiasi, bet negali turėti nei svajonių torto, nei šukuosenos, nei žiedų. Dažnai dar ir pavardės, šventės vietos ir batelių, bet gauna priverstinį svečių sąrašą ir baltos mišrainės.
Todėl žmonės ir nesituokia. Ir man eilinį kartą smagu, kad aplink turiu nuostabių žmonių, kurie palaiko, džiaugiasi arba pagūžčioja pečiais, nes galvoja kitaip, bet toleruoja gi. Ir jei aš sakyčiau, kad noriu tekėti su salotinėmis zuikio ausytėmis, bet jų nerandu, tai tie žmonės verstųsi per galvą ir padėtų man jų ieškoti. Nes jiems svarbu, net jei baisu, negražu, ar nepatinka.
Bei liūdna, kad yra tokių, kurie negali įsijausti, suprasti ir pamatyti viską kito žmogaus akimis, pajausti kas pradžiugintų, o kas priverstų pasijusti ne savo vietoje.
Vakar išgirdau frazę, kas vestuvės yra ne dviejų žmonių šventė, o šeimos. O gal miesto? Valstybės? Europos Sąjungos? Aš visada maniau, kad šeimos šventės yra Kalėdos, Velykos ir dar daugelis kitų, lygiai kaip gimtadienis yra Vieno Žmogaus šventė. Tiesiog taip yra. Pora nusprendžia, kaip tuoksis, šeima, kaip ir kur švęs Kalėdas, o žmogus, kaip paminės savo gimtadienį.
Ir taip, tas dialogas teksto pradžioje yra visai tikras. Ir taip, greičiausiai vestuvės bus. Su salotinėmis zuikio ausytėmis, jei tik norėsiu. Arba dryžuota uodega jei tik atrodys, kad tą dieną uodega darys mus laimingus.
o tai ką, uodega skamba gerai.
Gal todėl kai kurie tuokiasi išlėkę kur į kelionę dviese 🙂 Jeigu reikia ausyčių ar uodegos, ar dar kokios detalės – tikrai galiu padėti surasti arba pagaminti. Vestuvės yra dviejų šventė, todėl pirmiausia turi būti taip, kaip judviems norisi. Laikykitės, viskas bus ok 🙂
Jūs jau gal per dideli kreipti dėmesį į kitų nuomonę 🙂 Mumis su Pupkiu darėm dvejas vestuves – vienas mums, kai viskas buvo tik taip, kaip mes norėjom, ir kitas – privalomas – tėvams ir giminėms, kurias ATKENTĖJOM. Bet prisimenam tas, SAVO, vestuves – su saule ir minus 35, šampano gėrimą stovėjimo aikštelėj, nuotraukas su cigaretėm ir t.t. Rekomenduoju tokį kompromisą visiems, kam balandžiai ir limuzinai per vestuves – ne į temą 🙂
Nepasiduok! Pazirs ir nurims, o šventė tai jūsų. Ir turi būt tokia, kokios norit. Neįsivaizduoju jūsų su kostiumais/aukštakulniais, puošniais bukietais sėdant į kokį ilgą baltą limuziną 😀
Kartais, stebėdama aplinkinių nervus prieš vestuves galvoju- man turėtų būt lengva. Šeima jau tiek įprato prie mano keistumų ir užsispyrimo kai kuriais klausimais, kad, išgirdę pirmąjį “ne” dėl svečių, vietos, torto ir t.t., turbūt nutiltų amžiams 😀
🙂
Šiaip, mano toks požiūris: “Tuokitės nors figos ar fikuso lapais prisidengę, tik būkit sveiki ir laimingi”.
Darykit šventę sau, jokių čia šeimos švenčių bla bla (: kiti atšvęs ir pamirš, o jum visam gyvenimui! Sėkmės miela Salomėja, negadink nervų, vistiek kad ir ką darysi visiems neįtiksi
Na va,paskaitai komentarus ir atrodo pasaulis gražus. Visi džiaugiasi, visi supranta ir žmogus užsiliūliuoji, o tada tik šmaukšt tau per veidelį 😉
Na neveltui mes tiek laiko internete praleid=iam, matyt 😉