Category: Aplink darbą

Kaip aš bandžiau tapti nematoma

Darbe pasakiau, kad labai nenoriu eit iki korektūros. Ne todėl, kad tingėčiau, o todėl, kad labai nesinori pirmyn atgal vaikščiot pro šefą. Tai kolega man sakė, kad užsidėčiau kapišoną ir iš karto tapsiu nematoma. Užsidėjau. Padėjo tik truputėlį, tai dar užsimoviau gražuoles laimingas pirštines.
Tai va taip iš karto tapau nematoma:

O va čia tai rankos visai nematomos tapo. Ir dar mūsų užgavėnių dekroracijos. Nuotaika geresnė nei per Kalėdas:

P.S. Snukelis čia neužbliurintas. Tiesiog aš nematoma.

Žliumbikė

Čia aš tokia. Žliumbiu, kai labai juokinga. Iš juoko. Žliumbiu, kai labai liūdna. Iš liūdesio. Žliumbiu, kai labai pikta. Iš bejėgiškumo.
Šitam darbe esu jau du metus. Sunkių akimirkų buvo. Buvo pikta, ėmė siutas, beviltiškumas. Buvo ir linksma. Buvo visko. Ir apsižodžiuodavom. Ir atsinaujindavome CV. Ir pietaudavom, gerdavom, geimindavom.
Bet viešai darbe apsižliumbiau pirmą kartą. Šiek tiek gėda. Tik nežinau ar man.

Ir vėl

Jau daugiau nei metai praėjo nuo tada, kai rašiau, kodėl aš esu gera darbuotoja. Tada tikrai norėjau keisti darbą, nes jaučiausi nevertinama. Bet mano pesimistinės nuotaikos buvo laiku užmatytos, o aš – tinkamai užmotyvuota.
Va, dabar gi skaitau tą įrašą ir galvoju, kad aš vis dar esu gera darbuotoja. Ir noriu kito darbo. Nes tiesiog nesutinku su tuo, kad turiu dirbti vien iš dėkingumo. Kad per krizę dar neišmetė.
Visgi aš atlieku kažkokias funkcijas. Jas atlieku gerai. Vis dar nesu išgirdusi priekaišto dėl darbo kokybės. Na, neskaitant spontaniškų pasikabinėjimų dėl vaizdo. Visada gi galima geriau.
Ir visi protina: krizė, krizė, dabar negalima keist darbo, baisu, blah blah. Taip. Sutinku. Dabar daug kas leidžiasi išnaudojami tik todėl, kad turi paskolų. Iš baimės. Bet, o jei atmetus tą piniginį faktorių? Ką daryt tada, kai nebijai kažko prarasti, tačiau kas rytą nebenori eiti į kadaise mielą darbą? Nes jauti kaip viskas blogėja. Ir tai ne deadlainas, kurį ištveri – štai jis atėjo, bet kitą savaitę bus praėjęs. Tu kasdien žinai, kad viskas tik blogės. Už mažesnę algą darysi vis daugiau darbų, kol galiausiai nuo jų kiekio ir įtampos pradėsi daryti klaidas, už kurias turėsi atsakyti.
Ir aš sutikčiau dirbti net už šiek tiek mažesnį atlyginimą, jei tik mane užmotyvuotų. Nes dabartinime darbe išmokau visko. Tiek profesine, tiek žmogiška prasme. Liko tik kelias žemyn. O nesinori.

Keiksmai

blblbllblblblblblblblbblblblblblblblb
fkfkfkfkfkfkfkfkfkfkfkfkfkfkfkfkfkfkf
nchnchnchnchnchnchnchnchnch
pchpchpchpchpchpchpchpchpch
apie darbo pasiūlymus galit pranešti tuo pačiu elektroninio pašto adresu, kuriuo siunčiat CV į mano sutuoktinio paieškos konkursą (dešinėj tas adresas).

Apie darbą

Va taip tos atostogos ir baiginėjasi. Nuo minties, kad ryt į darbą, kažkaip net naktį nesimiegojo. Reikia rimtai apie tai susimąstyt. Kartais man net kyla minčių atgaivinti (na tai yra išmokti iš naujo) univierines žinias. Ir vėl pasukti, kur nors kardinaliai priešinga kryptimi negu, kad dirbu dabar. O kodėl gi ne?
Darbas tik trukdo gyvent. Gerai buvo, kai šis tenkino tuos tris svarbius reikalavimus: kolektyvas, alga, darbo pobūdis. Dabar gi kolektyvas subyrėjo, kažkas nukentėjo dėl krizės, kiti jaučia nuolatinę baimę ir neužtikrintumą. Tai jaučiasi, juolab, kad niekas nesistengia motyvuoti, o tik naudoja gąsdinimo taktiką. Alga? Naujokei buvo labai gera. Labai labai. Bet kada tas buvo… Bet kai per du metus ji nepakilo (tas kartas, kai gerokai padaugėjo darbo, juk nesiskaito), o net gi ženkliai (labai) sumažėjo (krizė, valdžia bla bla bla), tai šypsenų nebelieka. O darbo pobūdis? Tas pats per tą patį baigia nusibosti, o viskas kas nauja, yra primesta per prievartą (juk turi kažkas atleistų darbus nudirbt). Va taip va. Iš kadaise džiuginusių trijų punktų, liko nulis. Ir ką?
Aš su baime galvoju apie tai kas man gali šauti į galvą ir kuo tai baigsis. Nes mano menkutė patirtėlė rodo, kad aš daug negalvoju. Užgimus minčiai, jausmui, aplinkybei – griebiu. Gailiuosi vėliau. Ir tai, jei nuojautos paklausau, tai ir gailėtis netenka. Bręstu pokyčiams. Ir ne iš cvonline ar pan. jie ateis. O kaip visada. Iš kažkur. Netikėtai ir nenormaliai.

Nu pagaliau!

Neatsimenu jau kada buvo tokia diena, kad aš nepasakyčiau, jog šitai Salomėjai reikia atostogų. Nuo tų, kur buvo pernai pavasarį, labai daug laiko prabėgo, labai daug visko pasikeitė, labai daug visko nutiko.
Bet laužiausi visaip. Ai, galvojau, nafik čia tos atostogos, jei nėra ten kokių grandplanų. O kai atsiras, tai būsiu išnaudojusi… Bet gi, o bet gi… Darboholizmu nebesergu, motyvacijos vis mažėja, o moralinis pavargimas nuo visko jau ima viršų. Atostogos nei pernykštės, nei užpernykštės neišnaudotos, tai pagrūmojau sau kočėlu ir parašiau prašymą. Juolab ir kolegos užkrėtė vienas po kito…
Jau greitai, jau greitai. Visa savaitė!!! Neklauskit ką veiksiu. Žinau ko neveiksiu: neisiu į darbą!!!

Vaizdai

Iš mano naujos darbo vietos puikiai atsiveria va toks va vaizdelis (ten giliau – butelių daugiau. Nesimato, o aš tingiu pasikelt ir padaryt kompoziciją):

Beveik visi buteliai prasukti, ale niekas negeria.
Niekaip nesuprantu, kodėl Lietuvą vadina prasigėrusia šalimi, jei tuoj nebepažinosiu beveik nei vieno gerenčio geriančio.