Ak, valkata, tu valkata

Tai paklajojai? Parėjai? Parsivilkai? Grįžai? Po kiek laiko? Beveik po metų. Ir ką matei? Kokių žinių man parnešei, kada gi iššnibždėsi viską į ausį? Ar ir vėl sukelsi man ilgesius, naikinsi svajones (nepamiršdamas čia pat pakurstyti naujų)? Pasiilgau tavęs. Trūko tavęs. Džiaugiuosi, kad grįžai. Dabar pasėdėk. Papasakosiu tau apie tuos metus.
Taigi, po to kai pabėgai, taip nieko ir nepranešęs, aš bandžiau pakeisti tave kuo nors kitu. Kartais pavydavo, o kartais tai atrodė tarsi koks pakaitalas. Dirbtinis skonio stipriklis. Emocijos su E raide. O visgi gyvenau. Mečiau darbą. Aha, teisingai išgirdai. Daug kalbėjusi aš ėmiau tai ir padariau. Ir dar lyg šiol nesigailėjau nė akimirkos. Nebent tik dėl to, kad ne visada teisingai išnaudodavau laisvą laiką. Gerokai per daug (pagal tam tikrą mano skalę) energijos buvo išnaudota ašaroms ir pykčiams. Per mažai tiems dalykams, kurie atveria minėtuosius. O tavęs nebuvo. Tavęs ir visų mažųjų tavo pagalbininkų. Ir visgi gyvenau. Toliau. Po truputį. Kartais emocijomis su E raide, o kartais ir tikromis.
Kaip matai, Mielas, gyvenu vis dar ten pat.  Tiesa, čia viskas apsipynė, apsilipdė, apaugo mumis. Sunku net suvokti, kaip greitai sienos aplimpa tavo dvasia. Nenukrapštysi, kaip voratinklio. O ir tų mes neliečiame. Šituose namuose mane kažkas laiko. Nes čia jaukiausia, erdviausia, mieliausia. Nes čia. Ir kaip visada aš… …margai ir spalvingai

Tu, Nematomas, praleidai daug… O juk atrodo visai neseniai…
Aš pradėjau kolekcionuoti 13 namų nuotraukas.  Ar atvežei bent vieną iš Nematomųjų pasaulio? Aš paaugau, pasikeičiau (tik nežinau kam ir kodėl). Dešimtis kartų nusivildavau ir šimtus kartų  įsimylėjau iš naujo. Aš turiu dar daugiau svajonių. Ir kai kurios išsipildytos jau. Pagaliau pabuvau ne Lietuvoje. Linkėjimai iš Talino

Tu nepatikėsi manimi. Bet ten net negalėdama paeiti, šliaužiau su šypsena. Atsisakiau bet kokių siūlymų grįžti į viešbutį. Gaudžiau akimirkas, laikiau jas delnuose. Ir regis dar dabar jos neišslydo. Tada buvo emocijos tikros. Be stipriklių.
Žinok aš pagaliau galutinai pakeičiau plaukų spalvą. Bus jau koks pusmetis. Grįžau prie tos, kuri geriausiai mane atspindėjo. Žinau žinau, aš tavo nuomonę. Seniai reikėjo, bet vis galvojau, kad gal jau užaugau, gal užteks kvailioti, gal… Bet vis dar vaikštau susivėlus ir nežinau, kaip atrodo šukos.

Ak, Mielasis, aš nujaučiau, kad grįžti. Vasaros pradžioje, prie Balto tilto, vakarop… Atskriejo i š tavęs žinia: “artėju”. Laukiau. Gyvensim toliau. Visi.