Sakyčiau nei daug, nei mažai. Tokio amžiaus vaikas jau būtų priaugęs mokyklą. O kadangi, ankstesniame įraše prisipažinote, kad truputį skaitote, tai še jums dar vienas.
Tiesa, aš nežinau kada mano blogo tikrasis gimtadienis. Visai kaip tie senoliai, kurie, gimę vieną dieną, pase įrašyta kita. Krausčiausi, maklinėjau, niekiviskmėjinėjau ir va, lapkritis yra visa ko pradžia.
Pažiūrėkime ko čia buvo ir nebuvo. Savo tinklaraštį pradėjau rašyti tada, kai dirbau žurnalo Computer Bild Lietuva redakcijoje. Labai daug pirmamečių įrašų yra būtent apie darbą, kolegas, nuoskaudas ar pasigyrimus. O exkolega Audrius padėjo man išversti ir pritaikyti šią raudoną wordpress temą, kurią vis dar dėvi Niekiviskmėjinėjimai. Jėga, ar ne?
Blogas niekada neturėjo aiškios temos, krypties, gal tik tokį chaotišką stilių. Rašau ką matau, rašau ką jaučiu – tokių blogų pilna, jie nelabai vertingi, bet mes mylim tuos savo dienoraštukus, ane?
Rašiau laiškus, rašiau apie nykštukus ir nematomus draugus. Dažniausiai gi, visi žino, tai buvo užmaskuoti kreipiniai, pasakojimai, noras išsikalbėti negalint sakyti tiesiai šviesiai. Ir dabar turiu nykštukų, nematomų draugų, bet jie labiau padeda man realybėje, nebėra poreikio jų leisti į internetą. O gal dėl to ir mažiau rašiau, atsirado nuovokių ir ne tik žmonių, kurie per skaudžiai reaguoja, per daug priima asmeniškai ir aš nebegaliu tiesiog paverkti čia, o po to toliau gyventi.
Niekiviskmėjinėjimus rašiau kai buvau ištekėjusi, kai išsiskyriau, kai gyvenau viena, kai sutikau kitą vyrą – visa puokštė pokyčių. Keičiau darbus ir namus. Pomėgius ir draugus. Ir va tas raudonas reiškinys vis dar yra, vis dar neišjungtas, vis dar kas dieną laukia kol aš čia ateisiu ir parašysiu ką nors iš asmeniškumų ir kitų nusišnekėjimų.
Parašysiu. Nors dabar gyvenu atvirukais. Vis nepamirškite užsukti į atvirukų parduotuvę www.favoritepostcard.com, nes pvz., net nematėt mano naujausio piešinio su kalėdine lape :).
Užsukit ir pas mano Niekiviskmėjinėjimų jaunėlį brolį Šiukšlynėlį. Arba dar į venividi.lt, kurį aš tai rašau, tai nerašau, tai galvoju rašyti, tai ne.
Gal kada nors ir salomeja.lt pradės veikti, kai tik sugalvosiu, tai iš karto.
O tuo tarpu, ak! 7 metai! Senstam 🙂
gz!
Sveikinimai nuoširdžiausi! Nors aš ir kiti Tavo skaitytojai labai džiaugiamės, kad jau tiek metų daliniesi su mumis savo mintimis ir nuotaikomis, tikriausiai didžiausia nauda iš to rašymo yra pačiai Tau, ar ne? Bent jau man, turinčiai problemų su atmintimi, žiauriai smagu po savo praeities mintis ir nuotaikas pasiknaisioti… Tai va, varyk smagiai ir toliau!
jup, naudinga man. Nors pats naudingiausias yra Šiukšlynėlis, be jo iš viso nežinočiau kaip ten ir kas skaityta :). O čia smagu pasitikrinti kada gi nutiko tas ar anas dalykas, tai priverčia čia parašyti ką nors, o ne feisbuke, nes čia bent paieška veikia 🙂
Ačiū už sveikinimą.