Būna skaitau knygas, kurios tokios nuobodžios, kad nesuprantu kam net ir vargstu. Nesu iš tų, kurie būtinai turi iškankinti iki paskutinio puslapėlio, bet pasitaiko, kad kažkurie kūriniai įkimba ir jų nemetu į šalį. Kad ir pastaroji – “Pusė Geltonos Saulės”. Stumiuosi per puslapius, bet kažkas sustabdo. Kunigo žodžiai įskaudintai moteriai leidžia apgalvoti kartais ne visai nuoširdžiai, lyg bausmę visiems, prisiimamas aukos roles. Privalome kentėti kažką praradę, turime liūdėti, kai susiduriame su melu, mums būtina visam gyvenimui įsižeisti išgirdus nemalonius žodžius.
Be viso to, labai dažnai galvoju, kad asmeninė laimė turi būti kuo labiau atsieta nuo kitų žmonių. Jų veiksmai gali gyvenimo pilnatvės pridėti ir net labai daug, bet tik ne atimti. Pamažu dirbant su šia mintimi, ateina ramybė. Ramybė turbūt geresnis patiekalas nei citatoje minima kančia. Nesakau, kad viskas taip paprasta, kaip skamba žodžiais. Visgi, taisykles, net ir gyvenimo, galima koreguoti.