Negaudysiu bėgančių metų

Retas atvejis, kai rašau įrašą iš anksto. Pasiskelbs jis rytoj, po pietų. O rašomas yra šiandien, sekmadienį, gimtadienio išvakarėse. Nenoriu skelbti jo dabar, idant netyčia nepriminčiau šios datos tiems, kas pamirš, beigi kad sveikinimai, kuriuos gausiu būtų nuoširdūs, o ne iš reikalo.
Ir man keista, kad šiandien aš jaučiuosi taip niekaip niekaip. Nes prieš du metus gimtadienio labai laukiau. Pirmą kartą sau organizavausi, pirmą kartą žinojau, ką noriu pasikviesti tos dienos švęsti. Tai ir tapo jis lemtingu.
Pernai prieš gimtadienį jau ateidavo minčių, su kurių pasekmėmis dabar tenka gyventi. Taip va. Slampiodavau vakarais po darbo ir versdavau namiškius rūpintis manimi. Nes mažai kalbėjau ir nieko neaiškinau. Nenorėjau aš gimtadienio, ne pačio kaip fakto, o tiesiog šventimo bei jo minėjimo. Tačiau, kažkodėl kiti žmonės baisiai užsimanė jį paminėti ir atšvęsti. Juk jubiliejus. Leidau tai padaryti.
Šiemet gi visai gal ir norėčiau paminėti šią dieną ir nebūti viena, bet greičiausiai miegosiu. Nes bijau tikėtis.
Ir štai šiandien dar galiu pasidžiaugti, kad man dar tik tiek metų. Ryt visos sistemos, kuriose teko registruotis, pakeis amžių, o robotai atsiųs sveikinimus. Ryt jau būsiu protingesnė ir gražesnė. Teoriškai.
O praktiškai aš niekada neužaugsiu. Visada būsiu ragana tikinti mistiniais dalykais. Ką ten tikinti – juos patirianti. Būsiu mergaitė, kuriai niekada nepatiko žaisti su lėlėmis. O tai ir dabar labai matosi, kaip mane traukia berniukiški žaidimai.
Keista, kad viskas suskaičiuojama metais. Atsisuku ir viską galiu sukišti į laiko intervalus. 18 ir šiek tiek metų Ukmergėje, 6 Kaune, 1 su centais Vilniuje. 6 metai draugystės, dar plius 2 santuokos. 12 metų mokykos, 5 metai universiteto. 0,2 metai sename darbe, kiek daugiau nei 1,5 metų pastarajame. Jau nebepamenu kiek metų dabartiniame tėvų name, 1 metai ne studentų barake, pusė metų pas nenormalią šeimininkę, 4,5 metai tame bute, dar vieni jau Vilniuje Apkasų g-vėje, ir štai 0,2 m. šiame bute.
Metai metai metai. Sukaišai, viską suskaičiuoji. Taip taip, man labai patinka statistikos. Labai. Jau sakiau. Labai norėčiau ir kitus dalykus sukaišioti į metų rėmelius. Vien vardan statistikos. Kiek metų susidarytų iš laiko, kurį šypsojausi? O kiek metų gautųsi iš praverktų akimirkų? O kiek sudarytų viltys, baimės? O tos minutės, kurios iššvaistytos visiškai veltui? Kiek metų? Gal jau apvalūs jubiliejai? Tik vardan statistikos…
Su gimtadieniu, Salomėjos, gyvenančios paraleliniuose pasauliuose!!!

22 thoughts on “Negaudysiu bėgančių metų”

  1. ir čia norisi pasveikinti, bet vis tik virtualūs sveikinimai man nepatinka, todėl geriau nieko čia nerašysiu ir pasiliksiu galimybę pasakyti tą tikrąjį- “sveikinu” tet-a-tet.
    p.s.: kas Salomėjai yra nenormali,todėl patinkanti dovana?

  2. Salomėja, o pasirodo kraštiečiai esam? 🙂 tu kurioje šventosios pusėje užaugusi? 🙂 galim steigt klubą praktiškai, nes jau trys esma(jei priksaičiuot mūsų bendrą nežinomą pažystamą 🙂 ).
    šiaip gražus įrašas,ačiū tau už juos

  3. O taip, su visokiais ten bendrais nežinomais pažįstamais kaip tik ir steigt klubus.
    O dėl Šventosios, tai teisingoj, teisingoj upės pusėj užaugus:))) Priešingoj negu gimus:))
    O už įrašus taip taip, dėkokikte dėkokite, nes ims vieną dieną ir pasibaigs 😛

  4. o 2ia ta teisinga, tai katroj abi bažnyčios stovi ar tu anoj, bedieviškoj? ;p
    o dėl įrašų, tai jei pasibaigs, vadinasi tikrai geri buvo 😀

  5. Pavėluotai sveikinu ne dėl to, kad būčiau pamiršusi, o kad paprasčiausiai nežinojau. Mano kitas geras draugas irgi vakar gimtadienį šventė/nešventė, pati pirma ryte visko palinkėjau. Tai žinok, nuoširdžiausiai su su su, kad ir ką Tau tai bereikštų!!!

  6. Pašilė jau seniai yra miesto dalis:) Nors žinoma gal mes visai kitaip žodį seniai suprantam. Aš aišku jauna, kuo labai džiaugiuosi ir nepamenu laikų, kad Pašilė Ukmergės dalis nebūtų. Ir net Pašilės parapijai priklauso visas Gėlių rajonas:P
    Bet koks skirtumas tos bažnyčios? Aš savais dievais tikiu. Ir augau prie upės, prie miško (ai augau tai miške ir statybose). Iš pradžių Pavasario g., o po to Bugenių gatvės pačiame gale.

  7. dzin tas amžius 🙂
    bet aš kažkaip Pašilę visais laikais kaip atskirą rajoną įsivaizdavau. A la Ukmergė ir Pašilė, prielipas toks. Bažnyčia tik simbolis, pastatas ir tiek, mano surpatimu su dievu ir tikėjimu mažai ką bendro turintis.
    O gėlių rajonas man terra incognita, nors senelio sodyba stūgsojo beržų ir Vilniaus g. sankryžoje. važinėjau per pėsčiųjų tiltą iš dukstynos mikrako. por baldų kombinato pašonę.
    blem. nostalgija atslinko 🙁 klausyk, o jei anksčiau taip nebūdavo, tai čia ką reiškia? vaiksytė baigėsi? xana? (atsiprašau, kad keikiuos tavo erdvėje)

  8. Kur kada keikies? Aš necenzūruoju komentatorių.
    Na įsivaizduot viena, o tikrovė kas kita. Grigiškės irgi Vilnius. Net Vilniaus miesto ženklas yra. Ale koks skirtumas, mes ne apie tai. Žodžiu tamsta iš Dukstynos? Na Anykščių g. ne karta lankytasi, net ir dabar kai nuvažiuoju.
    Pėsčiujų tiltu ne kart pėdinta. Paskutinį kartą – rugsėjo viduryje, kai su broliu pėdinom į stotį sau alų gukšnodami.
    O kuo susijusi nostalgija su xana? Tai kas neduoda nuvažiuot?

  9. scania,
    šita Salomėja savo gimtadienį mini dvi davaitės prieš ir dar švenčia dvi savaitės po. Tai imu tą linkėjimą. Ūkyje pritaikysiu.

  10. toje pačioje anykščių g. vaikystė ir pauglystė praleista 🙂 ant kalniuko, visai šalia penktos vidurkės 🙂
    o xana su nostalgija nesusijusi visai, čia šiaip. Nors tai, kad senelio sodybos nebėr tai gaila
    na bet rišam komentarus ne į temą, čia gi tavo gimtadieninis įrašas 🙂 sveikinimus po metų, su palūkanom, jei vis dar aktualu bus, ok? :]

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *